ALBERAS KAMIU (G. Bartkus)

A. KAMIU IR ABSURDO FILOSOFIJA

Prancūzų rašytojas ir filosofas A. Kamiu (Camus) gimė 1913 m. Alžyre. Anksti likęs našlaičiu (tėvas žuvo fronte pirmojo pasaulinio karo metu), būsimasis rašytojas ir filosofas patiria sunkią vaikystę saulėtame krašte. Grožis bei džiaugsmas ir liūdesys — lyg du gyvenimo komponentai — atsispindi jau pirmuose A. Kamiu bandymuose („Išvirkščioji ir geroji pusė”— „L’Envrs et l’endroit”, 1935), taip pat ir vėlesniuose kūriniuose.

A. Kamiu mokosi komunalinėje mokykloje, vėliau licėjuje. Dar mokykloje susidomėjęs filosofija, šią discipliną studijuoja universitete (diplominis jo darbas — „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis”, 1936).

1934—1937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas viliojo jį kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių; tačiau, nesigilindamas į mokslinius marksizmo pagrindus, į darbo žmonių kovą jis žiūrėjo ne iš klasinių pozicijų. Jis buvo greičiau anarchistas ar maištaujantis revoliucionierius-individualistas. Organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937 m. jis išstoja iš komunistų partijos. Tačiau prieš antrąjį pasaulinį karą spausdintuose jo reportažuose bei straipsniuose vis tik jaučiamas sąžiningo žmogaus nerimas dėl aštrių Alžyro problemų: dėl vargšų neturto bei įvairių socialinių negerovių, dėl kolonijinės valdžios spaudimo vietiniams gyventojams arabams (pavyzdžiui, reportažuose „Kabilijos vargai”).

Jaunystėje A. Kamiu serga džiova; jo kūryboje greta gyvenimo džiaugsmo ieškojimo temos atsiranda nauja: absurdiškumas, kada kiekvienoje būties akimirkoje prieš akis stovi mirties vaizdas. Šiomis mintimis ir nuotaikomis persunktas kitas jaunystės kūrinys — apybraižų rinkinys „Vestuvės” („Noces”, 1938). Sis kūrinys jau netoli nuo filosofinių samprotavimų apie absurdą, kurie išdėstyti „Sizifo mite”.

Netekęs darbo Alžyre, A. Kamiu vyksta į Paryžių, ten dirba žurnalistu. Karo metais rašytojas nėra pasyvus stebėtojas, jis įsijungia į Pasipriešinimo judėjimą, dirba laikraščio „Kova” („Combat”) redakcijoje. Praktinis kovotojo darbas kiek pakeičia jo mąstyseną — įneša naujų elementų į jo filosofiją: absurdui jis suteikia kiek platesnį aspektą, o individualaus maišto idėją pakeičia kolektyviniu savanorišku pasipriešinimu. Tai matyti, palyginus karo ir pokario laikotarpio kūrybą: karo pradžioje rašo filosofinį esė—-„Sizifo mitą” l,,Le Mythe de Sisyphe”; išspausdintas 1942 m.), pirmąjį nedidelį romaną „Svetimas” („L’Etranger”; parašytas 1940 m., išspausdintas 1942 m.), pokario metais pasirodo romanas „Maras” (,,La Peste”, 1947), pjesės „Apgulties stovis” („L’Etat de siege”, 1948), „Teisieji” („Les Justes”, 1949) ir kiti kūriniai. Visi grožiniai A. Kamiu kūriniai turi filosofinę potekstę ir yra lyg jo filosofinių samprotavimų iliustracija.

Didelę polemiką sukelia 1951 m. išleista filosofinė knyga — „Maištaujantis žmogus” („L’Homme revolte”). Prancūzų komunistai kritikavo A. Kamiu mintis. Nors šioje knygoje matyti labai savotiška, o kartu ir nepriimtina rašytojo bei filosofo pozicija (A. Kamiu yra prieš bet kokį prievartos pasireiškimą, jis nepripažįsta ir proletariato diktatūros vaidmens, abejoja objektyviais istorinės raidos dėsniais), vis tik praktinėje veikloje jis nepereina į reakcingą buržuazinio pasaulio gynėjų stovyklą: jis palieka JUNESKO organų veiklą, protestuodamas, kad ten priimama frankistinė Ispanija. Paskutiniuose A. Kamiu kūriniuose jaučiamas rūpinimasis paprastu žmogumi, sociališkai skriaudžiamu kapitalistinės visuomenės. Tai 1956 m. išėjusi apysaka „Žlugimas” („La Chute”), 1957 m. pasirodęs alžyrietiškų novelių rinkinys „Ištremtis ir Tėvynė” (,,L’Exile et le Royaume”). Deja, apibendrinančiu pobūdžiu ir filosofine potekste šie kūriniai jau neprilygsta „Svetimam” ar „Marui”.

1957 m. A. Kamiu paskirta Nobelio literatūrinė premija. Pačioje 1960 m. pradžioje A. Kamiu žuvo autokatastrofoje.

* * *

A. Kamiu filosofinės pažiūros turėjo ir tebeturi nemažos įtakos kai kuriai buržuazinių šalių visuomenės, o ypač inteligentijos, daliai, todėl su jomis susipažinti ir mokėti jas marksistiškai įvertinti yra būtina.

Kritika seniai pastebėjo, kad grožinė A. Kamiu kūryba turi daug bendro su prancūzų egzistencialistų kūriniais, todėl jį, kaip Ž.-P. Sartrą ir kitus, vadina egzistencialistu. Pats A. Kamiu norėjo atsiriboti nuo egzistencializmo, o ypač nuo Ž.-P. Sartro, ir save laikė absurdo literatūros atstovu. Šiaip ar taip, rašytojo sprendžiamos žmogaus egzistencijos problemos savo filosofine prasme giminingos egzistencializmui.

Filosofinis esė — „Sizifo mitas”—-vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis rašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, bet neapsišarvavusios kovinga programa smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. Absurdo problema prancūzų filosofijoje ir literatūroje itin akcentuojama tada, kai rašytojai ir filosofai tiesiogiai susiduria su karo grėsme Europoje ir su pačiu karu. Be to, nereikia užmiršti ir kapitalizmo sistemos krizės, kurią Vakarai pergyveno antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Galima sakyti, kad neorganizuoto individo bejėgiškumas pasaulinių įvykių akivaizdoje buvo apibendrintas kaip visos žmonijos bejėgiškumas ją supančio pasaulio atžvilgiu.

Problemos, kurias A. Kamiu gvildena „Sizifo mite”, pagrįstos kasdieninės patirties faktais. Pats rašytojas esė pradžioje pabrėžia, jog jam svarbu individo mąstysena, o samprotavimų metodas išplaukia iš individo patirties. Todėl galima konstatuoti, kad A. Kamiu parinkta ir pavyzdžiams naudojama medžiaga yra gana konkreti.

Svarbiausios A. Kamiu filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite” yra absurdas, maištas, laisvė, aistra, savižudybė ir kt. A. Kamiu, panašiai kaip jo amžininkai egzistencialistai, iš anksto atsiribojęs nuo klausimų apie dievą, dvasią ir pan., pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema. Visgi patsai žmogaus supratimas yra abstraktus, artimas fojerbachiniam žmogaus supratimui. K. Marksas „Tezėse apie Fojerbachą” rašė, kad „žmogaus esmė nėra abstraktas, savybingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma”.

Gana savitas A. Kamiu knygoje išeities taškas: samprotavimai apie savižudybę; tai nėra socialinė studija, netgi ne veiksmo ir ne psichologinė studija,— rašytoją domina, verta žudytis ar ne, nes tai — gyvenimo prasmės problema. Jeigu gyvenimas nėra vertas pastangų gyventi, tai belieka tik nusižudyti, o žmonės vis tiktai gyvena. Kodėl gi taip yra? Ir A. Kamiu dekartiškai nuosekliai, logiškai analizuoja atsiradusią problemą.

„Sizifo mite” dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus” (,,1’homme absurde”), „absurdo pasaulis” (,,le monde absurde”), „absurdo filosofija” („la philosophie absurde”), taip pat žodžiai ,,1’absurde”, „l’absurdite” ir kt. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas” reikštų veiksmą ar žodį, kurie neturi prasmės. A. Kamiu kūryboje žodis „absurdas” turi kitą prasmę. Pagal jį, absurdas — tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus — tai ne beprotis, priešingai — tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties A. Kamiu žodžiais tariant, absurdas — tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje”.

Įžanginiame „Sizifo mito” žodyje autorius sako, kad jo dėmesys bus sukoncentruotas j mūsų šimtmetyje sutinkamą absurdo jausmą arba pojūtį (sensibilite absurde), kuris atsiranda staigiai ir dažniausiai nelauktai. Šis jausmas yra nemalonus. Žmogus staiga gali pajusti, kokie mechaniški, automatiški ir beprasmiški yra jo veiksmai: žmogus kartoja juos diena iš dienos, metai iš metų (panašiai kaip automatiškai savo pareigas vykdė „Svetimo” herojus Merso), kol vieną kartą iškyla viską griaunantis: kodėl? Kodėl žmogus vykdo automato funkcijas? Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas,— viskas gali pasirodyti beprasmiška, kai vieną kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi, neišvengiama ir nuo žmogaus nepriklausančia nebūtimi po buvimo. A. Kamiu manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į mūsų sąmonę — tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Atsiradusi sąmonė yra gėris. Tik sąmonės dėka žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės: sąmonė daro žmogų didingu, sukelia jam mintis apie maištą.

Greta absurdo temos A. Kamiu kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas — maištas prieš absurdą. Tai reikštų, jog absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti, o po to paniekinti jį,— absurdas bus atmetamas, nors nesunaikinamas, ir — kaip priešpastatymas jam — bus kuriamos žmogiškos moralinės vertybės. Kamiu nurodo svarbiausius maišto bruožus: jis vykdomas drąsiai ir išdidžiai, yra įsisąmonintas, vienišas, nes žmogui vienam reikia susigrumti su galingesne už jį realybe.

Šis maištas negali suteikti vilties, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje,— mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuves prie jokios pergalės; vienintelis dalykas, ką jis gali duoti,— parodyti žmogų nenugalimų jėgų akivaizdoje ginantį savo žmogišką orumą, teigiantį savo pasiryžimą būti savarankišku, būti pačiu savimi.

Būtina maišto sąlyga — laisvė. Ji — lyg savotiškas sąmonės ginklas. Kol žmogus automatiškai vykdo savo mechaninį darbą, jis yra kasdieninės rutinos vergas. A. Kamiu filosofijos požiūriu, laisvė ligi absurdo patirties buvo tik iliuzorinė, nes priklausė nuo išorinių principų. Patyrus absurdą, panašūs principai atkrinta, nes į juos žiūrima pagal mirties mastelį, o tai reiškia, kad jie šiuo atžvilgiu yra visai reliatyvūs. Pagaliau laisvė yra savaiminis dalykas žmogui — niekas negali priversti žudytis ar nesižudyti. Vadinasi, ji taip pat panaudojama kovai prieš absurdą. Žmogus, išsirinkdamas gyvenimą per laisvę ir maištą, neigia absurdą, nors jo nesunaikina.

Patyręs absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus ypatingai vertina kiekvieną būties akimirką. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą: kiekvieną akimirką jausti egzistavimo momento džiaugsmą. Taigi peršasi tokia išvada: absurdo patirtis neišstumia žmogaus iš gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai mirčiai, bet, priešingai,— grąžina žmogų gyvenimui. Žmogus praturtina save naujais pojūčiais, pojūčių skoniu. Tai nereiškia, kad gyvenimas paverčiamas tik švente. Jame yra visokių sunkumų ir šešėlių, o didžiausias iš jų yra tas, kad kiekvienas dalykas projektuojamas neišvengiamai mirčiai. Vis tik pradėjęs nuo svarstymų apie mirtį ir savižudybę, savo filosofini esė A. Kamiu baigia gyvenimo teigimu, taip pat stoiškos ir sąmoningos būties akimirkos sąlygomis atsirandančiu noru džiaugtis dabartimi.

,,Sizifo mitas”— keturių skyrių knyga. Svarbiausieji iš tų skyrių yra pirmas ir ketvirtas. Pirmajame—„Absurdo mąstyme” (,,Un raisonnement absurde”) — rašytojas duoda svarbiausius savo filosofijos teiginius. Iš pradžių kalbama apie tai, kaip ir kada atsiranda absurdo pojūtis, koks sąmonės vaidmuo žmogaus gyvenime. Rašytoją domina aplinka—„absurdo sienos”,— kurioje vyksta žmogiškosios egzistencijos drama. Poskyryje „Filosofinė savižudybė” autorius polemizuoja su kitais filosofais, kurie, įvesdami vilties sąvoką, nori išeiti iš absurdo situacijos. Poskyryje „Absurdo laisvė” autorius atsako į knygos pradžioje iškeltą klausimą: ar absurdo jausmą būtinai turi lydėti savižudybė. Autorius bando duoti savą problemos sprendimą, priešpastatydamas save S. Kjirkegorui, K. Jaspersui, L. Šestovui ir kitiems, kurių filosofiją jis vadina proto savižudybe. A. Kamiu manymu, absurdo pasekmė — maištas, bet ne bet koks, o kylantis iš laisvo apsisprendimo. Šį apsisprendimą filosofas vadina „absurdo laisve”, norėdamas pabrėžti naują šio žodžio prasmę. Tai laisvė žmogaus, pajutusio ir įsisąmoninusio absurdą.

Antras skyrius—„Absurdo žmogus” („L’Homme absurde”) — skirtas absurdo žmogaus moralės klausimams. A. Kamiu atsisako nuo imperatyvių ir suabsoliutintų žmonių elgesio normų. Matuojant absurdo ir mirties masteliu, nelieka jokių absoliučių vertybių, lieka tik aksioma: „Viskas yra leista”. Šio posakio nereikia suprasti paraidžiui — kad nieko nėra draudžiamo. Filosofas tik nori pasakyti, kad žmogaus poelgiai yra reliatyvūs, o absurdo masteliu — beprasmiški, dirbtini, beverčiai, nors pats žmogus įsivaizduoja priešingai. Rašytojas suskirsto žmones į tris grupes pagal jų veiklą: į donžuanus, komedijų aktorius ir avantiūristus-užkariautojus. Visi jie turi vieną bendrą bruožą — jie vaidina. Visi jie, o ypač aktorius, yra simboliškai pamokantys; pavyzdžiui, aktorius sukuria herojaus paveikslą, kuris egzistuoja tris valandas penkiasdešimties kvadratinių metrų plote — kaip ir žmogus (tik ilgėliau) tarp absurdo sienų („absurdo sienomis” A. Kamiu vadina žmogų supantį ir jam iracionalų pasaulį).

Trečias skyrius — „Absurdo kūryba” („La Creation absurde”) — skirtas ryškiausiam absurdo žmogui — pačiam kūrėjui. Šiame skyriuje išdėstomos A. Kamiu estetinės pažiūros „Sizifo mito” kūrimo laikotarpiu. Absurdo kūryba — pasaulio absurdiško pajautimo išraiška. Kūryba leidžia menininkui išreikšti savo sąmonę. Absurdo menas – tai tas menas, kuris išreiškia absurdo patirtį, kartu tai ir tie meniniai vaizdai, kurie atsiranda, prabudus sąmonei. Meno kūrinio paskirtis — fiksuoti mechanistinį, prasmės neturintį pasaulį, kad sąmonė išliktų laisva. Meno kūrinys neprivalo į ką nors pretenduoti; jo bruožas — bevaisiškumas. Šį teiginį reikia suprasti taip, kad meno kūrinys nieko neišreiškia ir neturi stengtis ką nors išspręsti — jis turi tik fiksuoti. Meninių paveikslų paskirtis — pavaizduoti tai, kas neturi prasmės, patyrus ir pergyvenus absurdą. Meno kūriniai yra įvairiapusiški — juk yra daugybė būdų ir momentų absurdui patirti. Rašytojas, kaip ir kiekvienas kitas menininkas, kurdamas turi nuolat prisiminti, kad jo kūryba — be ateities; ji — tik absurdiško momento fiksacija, nes kūrėjas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, negali meno pagalba išš „absurdo sienų”, tačiau menininkas yra žmo­gus, kuris labiausiai įsisąmonina savo absurdo būtį. Kūrėjas savo kūrimo beprasmybe ir panieka bei iššūkiu šiai beprasmybei primena patį Sizifą. Šiomis aplinkybėmis vykstantis kūrimo procesas išlaisvina kūrėją nuo iliuzijų, o pati kūryba lieka bešališka. (Svarstymus estetikos bei meno klausimais A. Kamiu pratęs kituose kūriniuose. Antai viename iš „Maištaujančio žmogaus” skyrių A. Kamiu ankstesnei savo minčiai apie meno paskirtį suteikia tokį niuansą: meno kūrinyje, be absurdo patirties, kūrėjas turi išreikšti ir patį maištavimą. A. Kamiu užrašuose, kurie vadinami „Actuelles”, rašytojo mintis evoliucionuoja dar toliau; ten rašytojas retoriškai klausia, kokia turi būti rašytojo pozicija tais laikais, kada „Kainas vardan logikos užmuša Abelį, o po to reikalauja Garbės legiono ordino”? A. Kamiu kviečia meno žmones netarnauti „vergų visuomenei”, kviečia būti žmogaus gynėjais ir „laisvės liudininkais”. ,,Kada darbininkas kurioje nors pasaulio dalyje pakelia nuogus kumščius prieš tanką ir šaukia, kad nesąs vergas, kas būsime mes, jei liksime abejingi?”)

Paskutiniame knygos skyriuje, kuriuo pavadinta pati knyga, rašytojas simboliniu ir meniniu paveikslu — mitu apie Sizifą — parodo, kaip jis įsivaizduoja žmonijos egzistenciją.

* * *

A. Kamiu filosofiją, kūrybą vertina įvairių krypčių kritikai. Todėl suprantama, kad sutinkame gana sudėtingus ir prieštaringus vertinimus. Marksistiškai žiūrint į literatūrinį bei filosofinį A. Kamiu palikimą, be abejo, negalima jo atmesti ir ignoruoti, o taip pat nepaminėti kai kurių jo pozityvių momentų. Tačiau tuo labiau negalima visur sutikti su rašytojo ir filosofo mintimis, nes jo pažiūrose nėra mokslinio požiūrio į visuomenę ir žmogų.

A. Kamiu etikoje galima rasti pozityvių momentų. Šios etikos reikšmė ta, kad, kalbėdamas apie „absurdą ir pasaulio priešiškumą žmogui”, kartais pritardamas, kartais polemizuodamas su kitais egzistencializmo filosofais bei rašytojais, A. Kamiu bando reabilituoti žmogaus orumą, įžvelgti žmoguje gėrio pradus, bando ieškoti išeities iš labai nepalankios žmogui padėties. Iš pradžių rašytojas kalba apie panieką lemčiai, kaip žmogaus maištą. A. Kamiu ieško žmogaus didybės— pripažinus absurdiškumą ir tai, kad jo negalima nugalėti, vis tik reikia priešintis jam. Be abejo, A. Kamiu labai vertina ir sąmonės bei proto vaidmenį žmogaus gyvenime. Rašytojo siūloma žmogaus etika — sunki, bet ir taurinanti, užuojautos ir solidarumo su žmonėmis etika. Tas faktas, kad tariamo absurdo pasaulyje A. Kamiu pasirenka sunkiausią dalį — priešinimąsi pačiam absurdui ir visokiam blogiui,— reiškia didelį filosofo humaniškumą, jo bandymą tarp „absurdo sienų” susikurti žmogišką, tegul ir santykinę, vertybę — žmogiško orumo supratimą, pagarbą laisvei, atsakomybę už save ir kitus — vertybę, kuri ilgainiui perauga į pasišventimo kitiems idėją. (Tai matyti romane „Maras”.)

Tačiau nereikia pamiršti, kad šios A. Kamiu mintys gana abstrakčios. Kai jis bando suteikti joms konkretų turinį, t. y., kai jis pradeda kalbėti apie individo maištą konkrečiomis aplinkybėmis, nesunku pastebėti rašytojo ir filosofo neistorišką ir neklasišką maišto sąvokos sampratą. Jo maištas —tai ne visuomeninė revoliucinė veikla, kurios jis nesuprato, neįvertino, netgi neigė.

Nors rašytojas kalba apie nepaklusnumą lemčiai, tačiau jo maišto supratimas neturi konkrečios socialinės-klasinės prasmės. Tai yra anarchistinis bei individualistinis maištas. Toks dangstymasis revoliuciniu rūbu ir maištinga fraze, atsiribojant nuo klasių kovos, yra budingas smulkiaburžuaziniam anarchistui, o ne tikram revoliucionieriui.

Savo absurdo filosofija jis ignoruoja materialistinį visuomenės supratimą, atitrūksta nuo istorinės visuomeninės praktikos ir nuslysta į abstrakcijos pasaulį. Klasinio bei istorinio supratimo stoka ir A. Kamiu pasaulėžiūros ribotumas, žiūrint iš marksistinės filosofijos pozicijų, ypač ryški A. Kamiu kūrinyje „Matojas tvirtina, kad organizuota klasinė kova bei revoliucija neduoda žmonijai ar tautoms reikiamų ir laukiamų rezultatų. Revoliucijos, jo supratimu, pagimdo despotijas, totalitarizmą, vienas priespaudos bei prievartos priemones pakeičia kitomis ir yra vienodai nepateisinamos. Knygoje A. Kamiu užsipuola tiek buržuazinį pasaulį, tiek Tarybų Sąjungą, nematydamas tarp jų jokių esminių skirtumų. Jis neskiria prievartos, kaip istorinės būtinybės, kaip klasių kovos priemonės, nuo prievartos, kurią gimdo buržuazinė, išnaudotojiška visuomenė. Tokia A. Kamiu pozicija, žiūrint į ją klasiniu požiūriu, ne tik neteisinga, bet netgi kenksminga,— ji gali pasitarnauti (atitinkamai ją interpretuojant) buržuazijos apologetams ir pakenkti revoliuciniam darbininkų judėjimui, nes sąmoningai bei organizuotai darbininkų klasės kovai rašytojas priešpastato individualybės maištą, žmogaus dvasios sukilimą, atskiros asmenybės protestą prieš bet kokią neteisybę lygiai kaip prieš bet kokį prievartos (tame tarpe ir revoliucinės prievartos) pasireiškimą.

Iš knygos:
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.
Staipsnio autorius:
G. BARTKUS