1940-1941, 1941-1944, 1944-1953 pasipriešinimai Lietuvoje
1940-1941 – tai antisovietinė rezistencija, platinami antisovietiniai lapeliai, vyksta inteligentijos (mokytojų, studentų), patriotinis judėjimas. Liet. pasiuntiniai įteikia notas visų šalių vyriausybėms, demaskuoja kremliaus politiką, prašo nepripažinti liaudies seimo nutarimų. 40 m. Vokietijoje įsteigia LAF’as (Lietuvos Aktyvistų Frontas) vadovaujamas pulkininko Škirpos. Organizacijos tikslas – atkurti nepriklausomą Liet. Pačioje Liet. kuriasi pogrindinės organizacijos, kurios, Vokietijos ir TSRS karo išvakarėse pradeda ginkluotą partizaninę kovą, branduolį sudaro nuo trėmimų pabėgę žmonės. Prasidėjus karui (birželio 22) birželio 23 Kaune prasideda sukilimas vadovaujamas LAF, o pagr. vadovas – Prapuolenis. Suiminėjami sovietiniai pareigūnai, užimami raudonosios armijos sandėliai, suformuojama ir per Liet. radiją paskelbiama naujoji vyriausybė, kuriai vadovauja Ambrasevičius. Tačiau vyriausybė egzistuoja tik 6 savaites.
1941-1944 – tai antinacinė rezistencija, ji buvo taiki, nes kova prieš vokiečius palengvintų TSRS sugrįžimą ir būtų prarandami jauni žmonės. Vyksta karinių ir ekonominių įsakymų boikotas. Slapstomasi nuo išvežimo darbams į Vokietiją, globojami ir slepiami žydai. Demaskuoja išdavikus, veda antinacinę propagandą, leidžia propagandinį laikraštį “Lietuvos Jūda”.
1944-1953 – tai antisovietinė rezistencija, partizaninis karas. 1- oje vietoje dvasinė rezistencija – tautos nesusitaikymas su esama padėtimi, laukimas permainų, religijos, papročių išsaugojimas. Sovietinės mobilizacijos boikotas, rinkimų boikotas, priešinimasis kolektyvizacijai, nestojimas į partiją. Aukščiausioji rezistencijos forma – partizaninis karas, jai branduolį sudaro Plechavičiaus rinktinė. Jėgos nelygios, pagalbos iš užsienio nesulaukta, partizaninis judėjimas išsigimsta į žvėriškumus ir galų gale viskas paskęsta kraujyje.
Skirtumai – per 3 rezistencijos etapus pasikeičia 2 okupantai. 1. Sovietinės okupacijos metu (1940-1941), išskyrus 1941 birželio sukilimą, aktyvios rezistencijos beveik nebuvo. 2 etape pagrindinė rezistencijos forma – ginkluota kova prieš sovietus. 1944-1953 rezistencija prieš vokiečius vien tik taiki.
Motyvai – 1941 birželio sukilimas vyksta, nes norima parodyti naujam ateinančiam okupantui vokiečiui savo nepriklausomybės troškimą. 1944-1953 ginkluota kova – ignoravimas Lietuvos priklausomybės tarybų sąjungai. Ši kova turėjo, lietuvių nuomone, sulaukti pagalbos iš vakarų.
Reikšmė – niekas istorijoje nevyksta veltui, niekas nenueina be pėdsakų. Partizaninis judėjimas davė dingstį naujai pokarinei lietuvių kartai pradėti judėjimą dėl nepriklausomybės.
