18a. – švietimo laikotarpis
18a. švietimu buvo susidomėta iki tokio lygio, kad buvo manoma, kad švietimas ir mokslas gali atvesti žmoniją į aukso amžių. Ši idėja atsirado ne be pagrindo, o dėka svarbių to meto atradimų labai pakeitusių darbo našumą, paspartinusių žmonijos pažangą. Šiandien yra aišku, kad žmonija pervertino proto galimybes, neišėjo vien tik proto pagalba pertvarkyti valstybės santvarkos, visuomenės, kai kurie tų pertvarkymų modeliai patyrė fizišką fiasko (socialistai utopistai (Falangas, Šarlis Furje), amžinasis variklis).
Šio amžiaus ribose buvo svarstomi įvairūs geresnės santvarkos projektai, gyvenama pagal vokiečių filosofo Emanuelio Kanto šūkį: išdrįsk būti protingas, turėk drąsos remtis savo protu. Švietėjai tikėdavo, kad žmonija eina pažangos keliu, bet tas kelias kaip ir visi gali būti su kliūtimis. Švietėjai atsisako religijos prietarų, smerkia nežmonišką išnaudojimą, žiaurius įstatymus, reikalauja, kad prieš įstatymus visi būtų lygūs
Džonas Lokas – pirmas iškelia visuotinės sutarties teoriją, pagal kurią, žmonės sukūrę valstybę turi turėti prigimtines teises nuosavybei, laisvei apsaugoti, valdžią dalija į 2 dalis. Karaliui jis suteikia vykdomąją valdžią. Vėliau šias idėjas išplėtojo
Ž.Ž.Ruso pasmerkdamas tautų nelygybę, nurodydamas kad valdžia turi priklausyti tautai, geriausia valdymo forma – respublika. Ruso idėja bandė įgyvendinti jakobinai.
Volteras – pritaria beveik visoms Dž. Loko idėjoms, bet mano jog valdyti galėtų ir apsišvietęs monarchas, tai yra iškelia apšviestojo absoliutizmo formą.
Monteskje – skirsto valdžią į 3 dalis, griežtai reikalauja nemaišyti šių valdžių ir valdininkų. Apšviestasis absoliutizmas pirmiausia išplito Prūsijoje. Buvo vykdomi pertvarkymai:centralizuojama administracija, palengvina baudžiamuosius įstatymus, apriboja mirties bausmę, lengvina baudžiavą.
