Žalias Velnias

Žalias Velnias (Didžiosios kovos rinktinės įkūrėjas) — tai Jonas Misiūnas, gimęs 1910 — aisiais Panevėžio apskrityje, Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje, vidutinio ūkininko šeimoje. Vaikystėje lankė mokyklą. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Įgijo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944 -aisiais metais, vasario 16d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių užpuolė vokiečiai. Karius suvarė į vagonus ir išvežė į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadoris, Žalių valsčių, kur Kaugonių stotelėje vėl saugojo geležinkelį.

Liepos pradžioje bolševikų Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. Tuomet Misiūnas pradėjo kaupti ginklus ir slėpti Kaugonių apylinkėse. Kai bolševikai pradėjo nuo Vilniaus žygiuoti Kauno link, Misiūnas patraukė į šiaurę, persikėlė per Nerį ir apsistojo Musninkų valsčiuje, Janonių kaime,pas ūkininką Juozą Kupčiūną ir čia pradėjo burti bendraminčius, pasiryžusius priešintis bolševikų okupacijai. Pirmieji buvo trys broliai Kupčiūnai. Jų kaimyno, Igno Kazlausko, name buvo nuolatinė Žalio Velnio ir kitų būrių susitikimo vieta. Misiūnas taip pat draugavo ir su Česlovu Tveraga, kilusiu iš Rusių Rago kaimo.

Igno Kazlausko sklype, prie Musės upelio, buvo du Žalio Velnio bunkeriai. Viename iš jų buvo dvi rašomosios mašinėlės, kuriomis jis rašydavo įvairius atsišaukimus, straipsnius į “Žalios girios” laikraštį. Tai rodo, kad Jonas Misiūnas buvo ne tik puikus vadas, bet ir išsilavinęs, raštingas žmogus.

1994 -ųjų metų rugpjūtį jau šimtai vyrų pakluso Žalio Velnio vadovybei ir susibūrė į daugybę būrių ne tik Ukmergės, bet ir Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus, Švenčionių, Utenos ir net dalyje Kauno apskričių.

Nors Jonas Misiūnas neturėjo karininko laipsnio, bet pakankamai gerai suprato, kad kariai turi laikytis kariškos tvarkos: turėti savo vadus, kuriems besąlygiškai paklustų ir negailėdami jėgų nei gyvybės gintų savo tėvynę.

Jis visus savanorius suskirstė į tris grupes: aktyvuosius, pasyvuosius ir rėmėjus. Aktyvieji buvo tie, kurie negalėjo legaliai gyventi ir buvo priversti burtis, kad galėtų apsiginti nuo bolševikų. Pasyvieji arba rezervistai, buvo tie, kuriems negrėsė suėmimas ar mobilizacija. O rėmėjai — beveik visi lietuviai, kurie kuo tik galėdami padėjo ir rėmė miško brolius.

Savo kariuomenę Žalias Velnias pavadino Didžiosios Kovos rinktinė (DKR) ir organizavo Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Jai teko dalyvauti daugelyje susirėmimų su priešais, bet jos vadas buvo nesugaunamas. Iš pačių pavojingiausių situacijų iš lysdavo tarsi ungurys.

Patys didžiausi partizanų priešai buvo ne uniformuoti milicininkai ar įgulų kareiviai, bet slapti informatoriai bei agentai, kurie pranešinėdavo milicijai ir saugumui apie kiekvieną žaliukų krustelėjimą. Tokių Žalias Velnias ypač nemėgdavo ir susidorodavo be gailesčio.

1945 — aisiais metais, Čiobiškio vaikų namų patalpose buvo įsikūręs DKR štabas. Būtent čia, 1945-ųjų metų vasario 16 d., buvo išleistas DKR laikraštėlio “Laisvės keliu” pirmasis numeris. Vėliau dar du.

Čiobiškio namų auklėtinis Snieginas išdavė partizanus Chiminui. Kovo 27 d. jis ir susirengė sunaikinti partizanų lizdą vaikų namuose.

Sniegino išdavystė nusinešė penkių partizanų ir Žalio Velnio žmonos gyvybes, kurios laidotuvėse jis nedalyvavo. Bet tai tik buvo pradžia. Trėmimų vis daugėjo, žuvusiųjų taip pat. Visur buvo nesaugu. Žalias Velnias pradėjo nuolat keisti štabo vietas. Vis dėlto DKA nuolat plėtėsi. Be jau minėtų valsčių Žaliam Velniui pakluso Ukmergės apskrities, Molėtų , Želvos, Gelvonų, Veprių, Žemaitkiemio, Pabaisko, Kurklių valsčių,Kauno apskrities Pažaislio, Jonavos valsčių partizanai bei Švenčionių apskrityje veikusi Tigro rinktinė. Bet sustiprėjo ir enkavėdistų veikla. Per 1945-ųjų metų birželio-gruodžio mėnesius jie išsklaidė 21 partizanų būrį. Tačiau štabai ir ryšiai vėl buvo atkuriami.

1945-ųjų metų gruodžio 1 d. Žalias Velnias savo apygardą pavadino 5-ąja LLA Didžiosios kovos apygarda (DKA). Pertvarkė jos struktūrą. Jonas Misiūnas jautė, kad tokiam dideliam organizaciniam vienetui reikia gerą karinį išsilavinimą turinčio vado. Ieškodamas ryšių su aukštesne vadovybe, jis susidūrė su MGB provokacijomis ir nuo 1946-ųjų apygarda buvo pradėta naikinti.

1946-ųjų metų birželio 29 d. į apygardą atvyko “Centro” inspektorius Griežtas (agentas Gediminas Margis). Jis pasiūlė Žaliam Velniui vykti į Angliją ir ten mokytis karo mokslų.

1946-ųjų metų birželio 29 d. Griežtas vėl susitiko su Jonu Misiūnu ir įkalbėjo jį vykdyti “naują taktiką”, t.y. legalizuoti partizanus. Ginklus nurodė surinkti į saugyklas, įrengtas žinomų ūkininkų sodybose. Liepos 16 d. Žalias Velnias pasirašė projektą, kuriame nurodė paklūstąs Lietuvos junginių vadovybei ir perduodąs Griežtui vadovavimą apygardai.

Vos gavę duomenų apie partizanus, čekistai pradėjo masinius siautimus. Žalias Velnias tapo ypač atsargus, bet čekistai buvo dar gudresni. Matydami, kad geresnės progos gali nebebūti, jie Vilniuje sušaukė partizanų vadų “pasitarimą”, kurio metu ketino suimti Žalią Velnią. Jiems pavyko. Saugumo rūsiuose ir žuvo nepalaužiamas Jonas Misiūnas.