Vampyrai

Vampyrai yra mitinės ir kartu folklorinės būtybės, kurie egzistuoja žmonių arba gyvūnų kraujo dėka (hematof*gai), dažnai turintys antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti. Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo (aiškinama ir taip, kad žmogus iš pradžių turi visai netekti savo kraujo, išsiurbiant vampyrui). Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus-ne žmones, demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažą įvairovę papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas.

Vampyrizmas – tai kraujo gėrimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultūrose šis terminas atskleidžia tikėjimą, kad žmogaus kraujas suteikia antgamtiškų jėgų. Istorinė vampyrizmo praktika leidžia manyti, kad tai artima daug specifiškesnei formai – kanibalizmui. Kito žmogaus kraujo gėrimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas, tai taip pat gali atskleisti ir įvairius dvasinius tikėjimus.

Zoologijoje žodis vampyrizmas naudojamas apibūdinti dėles, uodus, amalus, vampyrus (šikšnosparnius) ir kitus organizmus, kurie maitinasi iš kitų kūno skysčių. Šis terminas apima ir tos pačios prigimties mitinius gyvūnus, įskaitant ir čupakabrą.

Etimologija

Angliškas vampire atkeliavo iš vokiško žodžio Vampir, kuris atkeliavo iš ankstyvosios senosios lenkų kalbos žodžio vąper [ vamper], kuris kilo iš senosios slavų kalbos žodžio oper [ aper ] arba senosios bažnytinės slavų kalbos žodžio opiril. Pagal slavų kalbininką Franc‘ą Miklošič žodis atkeliavęs iš kazanų totorių žodžio ubyr, kuris reiškia raganą.

Vampyrai ir senovinės kultūros

Istorijų apie mirusiuosius, trokštančius kraujo, yra beveik visose senovinėse kultūrose visame pasaulyje. Vampyrų dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Šie, moteriškos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medžiodavo bei gerdavo naujagimių ir nėščių moterų kraują. Viena iš šių demonų, vardu Lilitu, žydų demonologijoje pavadinta Lilith. Lilitu/Lilith kartais dar vadinama visų vampyrų motina.

Viename iš senovės Egipto mitų, deivė Sekhmet buvo apimta kraujo troškimo po žmonių žudynių ir pasisotindavo tik gerdama alkoholį, nuspalvintą kraujo spalva.

Homero “Odisėjoje”, šešėliai, kuriuos Odisėjas sutiko, keliaudamas į požemių karalystę, buvo viliojami šviežiai paaukotų avinų krauju, taip Odisėjas pasielgė, kad prišauktų Tirėsijo šešėlį.
Romų istorijos apibūdina strix, naktinį paukštį, kuris maitinosi žmonių mėsa ir krauju. Romų strix yra artimas rumunų vampyrui Strigoi, kuriam įtakingas buvo slavų vampyras ir albanų Štriga.

Ankstyvoje slavų tautosakoje pažymima, kad kraugeriai vampyrai bijojo (bet nemirdavo nuo) sidabro ir sunaikinti juos įmanoma tik nukirtus jiems galvą ir įkišus ją tarp lavono kojų arba mediniu kuolu perveriant širdį.

Viduramžių istorikai ir chronologai Walter‘is Map ir William‘as Niūburgietis XII a. užfiksavo anksčiausias anglų istorijas apie vampyrus.

Daug legendose apie vampyrus atrandama panašumų į legendas apie sukubus ir inkubus.
Populiariose vakarų kultūrose vampyrai vaizduojami kaip nesenstantys (arba lėtai senstantys), intelektualūs ir mistiškai apdovanoti kitais atžvilgiais. Vampyras tipiškai turi didelę įvairovę žymių sugebėjimų. Į tai įeina nežmoniška jėga ir atsparumas bet kokiems ilgalaikiams sužeidimams, įskaitant specifines išimtis.

Buvo tikima, kad vampyrai neturi savo atspindžio, kaip tradiciškai tikėta, kad veidrodžiuose atsispindi siela, o blogio įsikūnijimas neturi sielos. Grožinė literatūra padidino šį tikėjimą, kai Bram‘as Stoker romane “Drakula”pamini šią detalę, kai vampyras išmeta Harkerio skutimosi veidrodėlį per langą.

Liaudies tikėjimas vampyrais

Atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greičiau šlykščiais monstrais nei ištvirkusiais vampyrais, išpopuliarintais vėlyvosios grožinės literatūros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia iš savižudžio, nusikaltėlio ar raganiaus lavonų, net pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip “gimęs iš nuodėmės”, galėdavo laisvai vaikščioti tarp nekaltų aukų. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba žiauria mirtimi miręs žmogus taip pat atgims vampyru. Daugiausiai europiečių vampyrų mitai yra slavų ir rumunų kilmės.

Slavų vampyrai

Slavai, įskaitant europiečius nuo Rusijos iki Bulgarijos ir nuo Serbijos iki Lenkijos, gali pasigirti turtingiausia tautosaka ir legendomis apie vampyrus visame pasaulyje. Slavai atkeliavo iš Juodosios jūros šiaurinės dalies ir glaudžiai susibendravo su iraniečiais. Prieš VIII a. jie migravo šiaurėn ir vakaruosna, kur dabar ir gyvena.

Krikščionizavimas prasidėjo beveik tuo pačiu metu, kai jie atvyko į savo naująsias žemes. Bet IX – X a. Rytų Ortodoksų Bažnyčia grūmėsi su vakarų Romos Katalikų Bažnyčia dėl viešpatavimo. Formaliai jos išsiskyrė 1054 m., bulgarai, rusai ir serbai pasilikdami ortodoksais, o lenkai, čekai ir kroatai pereina į Romą. Šitas susiskaldimas lėmė didžiulius skirtumus vystantis supratimui apie vampyrus – Romos bažnyčia tikėjo, kad negendantys kūnai yra šventi, kai tuo metu Ortodoksų bažnyčia tikėjo, kad tai yra vampyrai.

Į vampyrizmo priežastis įėjo gimimas su didžiąja taukine, dantimis ar uodega, pastojimas tam tikromis dienomis, netaisyklinga mirtis, atsiskyrimas, netinkami laidojimo ritualai it t.t. Apsaugos priemonės būdavo tokios kaip, kryžius karste, užtvaro po smakru, kad sustabdytų nuo įkapių valgymo, drabužių prikalimas prie karsto dėl tos pačios priežasties arba kūno persmeigimas spygliais ar kuolais.

Įrodymas, kad vampyras darbuojasi kaimynystėje, būdavo galvijų, avių, giminių, kaimynų mirtis, jei iškasti kūnai vis dar būdavo gyvojo būsenoje su naujai ataugusiais nagais ar plaukais, patinęs ar išsipūtęs kaip statinė, jei burnoje yra kraujo arba oda paraudusi.

Tikėta, kad vampyrus buvo galima sunaikinti persmeigus kuolu, nukertant galvą (kašubai galvą kišdavo tarp kojų), sudeginat, pakartojant laidotuvių ritualus, apšlakstant kapa švęstu vandeniu arba egzorcizmu.

Rumunų vampyrai

Pasakojimų apie vampyrus taip pat rasta ir senovės Romoje ir tarp suromėnintų rytų Europos gyventojų, rumunų (istoriškai žinomų kaip vlačai). Rumunija apsupta slaviškų valstybių, todėl nenuostabu, kad rumunų vampyrai yra panašūs į slavų vampyrus. Dabar jie vadinami strigoi, šitas terminas kilo nuo romų strix, kuris apibūdino žviegiančią pelėdą, o dar vėliau ėmė reikšti demoną arba raganą.

Yra skirtingų strigoi tipų : strigoi vii yra gyvos raganos, kurios tampa vampyrais po mirties. Jos gali išsiųsti savo sielą, kad susitiktų su kitomis raganomis arba strigoi morti, kurie yra mirę vampyrai. Strigoi morti yra prisikėlę negyvėliai, kurie grįžta iščiulpti šeimos narių, kaimynų ir kitų gyvųjų kraujo.

Žmogus, gimęs su didžiąja taukine, uodega, ne santuokoje, ar miręs nenatūralia mirtimi, ar prieš krikštijimą, buvo pasmerktas tapti vampyru, kaip ir septintas tos pačios lyties vaikas šeimoje, ar vaikas, kurio laukdamasi motina nevalgė druskos ar buvo nužiūrėta vampyro ar raganos. Ir žinoma, būti įkastam vampyro taip pat reiškė pasmerkimą atgimti vampyru po mirties.

Varkolakas, kuris kartais buvo minimas tautosakoje, buvo labiau artimas mitologiniam vilkui, kuris gali suryti saulę ir mėnulį (panašus į Fenrį norsų tautosakoje), ir vėliau buvo dažniau siejamas su vilkolakiais nei su vampyrais. Žmogus, kamuojamas likantropijos, galėdavo pasiversti į šunį, kiaulę ar vilką.

Paprastai vampyrus pastebėdavo pirmiausiai jam užpuolus šeimos narius ar kitus gyvuosius, ar kai imdavo griauti daiktus namuose. Buvo tikėta, kad vampyrai, taip pat ir raganos, būdavo patys aktyviausi šv. Jurgio dienos išvakarėse, naktį, kai visur paplisdavo visos blogio formos. Šv. Jurgio diena Europoje vis dar švenčiama.

Kad vampyras guli kape, galėdavo išduoti skylės žemėje, nesuiręs lavonas raudonu veidu, arba jei viena koja būdavo karsto kampe. Gyvuosius vampyrus atpažindavo, kai bažnyčioje dalindavo česnakus – jų nevalgydavo tik vampyrai.

Ieškant vampyrizmo užuomazgų, dažnai buvo atkasami kapai : vaiko po 3 metų, jauno po 5 metų, seno po 7 metų.

Priemonės apsisaugoti nuo tapimo vampyru būdavo tokios kaip : taukinės pašalinimas ką tik gimusiam vaikui ir jos sunaikinimas, atsargus mirusiųjų kūnų paruošimas, lavono saugojimas nuo gyvūnų, spygliuotos laukinės rožės sakelės patalpinimas karste, česnakų pakabinimas ant langų ir jų prikaišymas ant galvijų, o ypač šv. Jurgio ir šv. Andriaus dienomis.

Kad sunaikintų vampyrą, jį perverdavo kuolu, o vėliau nukertama galva, o į burną prikišdavo česnakų. XIX a. žmonės net šaudydavo į karstą. Sunkiais atvejais kūnas būdavo sudraskomas, gabaliukai sudeginami, o pelenai, sumaišyti su vandeniu, būdavo atiduodami šeimos nariams kaip vaistas.

Romai ir vampyrai

Net šiandien romai dažnai vaidina savo vaidmenį vampyriškuose filmuose ir grožinėje literatūroje apie vampyrus. Neabejotina, kad tam įtakos turėjo Bremo Stoukerio “Drakula”romanas, kuriame Szganijos romai tarnavo Drakulai, perplukdant jo dėžes su žemėmis ir saugojo jį.

Romai tradiciškai tikėjo, kad mirusiojo siela įžengia į panašų pasaulį kaip mūsų, tačiau jame nebeegzistuoja mirtis. Siela lieka šalia kūno ir kartai nori sugrįžti į jį. Romų mitai apie gyvus numirėlius paįvairino ir praturtino vengrų, rumunų ir slavų mitus apie vampyrus.

Senieji romų namai, Indija, turi daugybę mitinių vampyriška būtybių. Bhuta yra vyro, mirusio keista mirtimi, siela. Jis klaidžiodavo naktį aplink vis persikūnydamas į mirusiųjų kūnus ir užpuldinėdavo gyvuosius kaip vampyras ghoul. Šiaurės Indijoje galima rasti brahmaparušą, vampyrišką padarą su galva, apsupta žarnomis, o kraują gerdavo per kaukolę.

Labiausiai įžymi indų dievybė, susijusi su kraujo gėrimu, yra Kali, kuri turi iltis, nešioja lavonų arba kaukolių girliandą ir turi keturias rankas. Jos šventyklos yra netoli kremavimo patalpų. Ji ir deivė Durga nukovė demoną Raktabiją. Kuris galėdavo atgyti iš kiekvieno išlieto kraujo lašelio. Kali išgėrė visą jo kraują, neišliedama nė lašelio ir taip laimėjo kovą, sunaikindama Raktabiją.

Sara, arba Juodoji deivė, tai kita Kali forma, išlikusi tarp čigonų. Čigonai tiki, kad pagal Naująjį Testamentą trys Marijos nuvyko i Prancūziją ir pakrikštijo čigonę, vardu Sara. Jie vis dar atlieka tam tikras ceremonijas kiekvienais metais gegužės 24 dieną viename Prancūzijos kaime, kur tai ir buvo įvykę. Kai kurie Juodąją deivę vadina Juodąja Kele arba Juodąja Kali.

Vieni romų mitų vampyrai vadinami mullo (tas, kuris miręs). Tikėta, kad toks vampyras grįždavo ir darydavo vien pikta, čiulpdavo žmonių kraują ( paprastai giminaičio, kuris buvo kaltas dėl mirties, ar neatitinkamai pasielgusio su mirusiojo daiktais, kuriuos paprastai reikėdavo sunaikinti).

Vampyrės galėdavo sugrįžti, gyventi normalų gyvenimą ir netgi susituokti, tačiau vyrą mirtinai nuvargindavo.

Kiekvienas, kuris paslaptingai atsirasdavo, kuriam trūkdavo vieno piršto ar turėjo gyvūnų bruožų ir pan., buvo laikomas vampyru. Net augalai, šunys, katės ar naminiai gyvuliai galėdavo virsti vampyrais. Moliūgai ar melionai per ilgai laikomi namie gali imti judėti, skleisti garsus ar net trykšti krauju.

Kad išsilaisvintų nuo vampyro, žmonės kviesdavosi dhampyrus ( vampyro sūnus arba vampyro našlė), kad jį susektų. Kad apsisaugotų nuo vampyro, čigonai laidotuvių metu perduria lavono širdį medinėmis arba geležinėmis adatomis ir prideda metalo gabaliukų į burną, ausis, ant akių ir tarp pirštų. Jie taip pat įkiša gudobelę į lavono kojinę arba įkiša tarp kojų gudobelinį kuolą. Kitos apsisaugojimo priemonės būdavo tokios kaip : kuolų prismaigstimas į kapą, apipylimas verdančiu vandeniu, galvos nukirtimas arba lavono sudeginimas.

Kiti senojo pasaulio vampyrai

Senovės Graikijoje ir viduramžių Bulgarijoje tikėta, kad buvo demonas, vardu Lamia, kurio viršutinė kūno dalis buvo moters, o apatinė – sparnuoto žalčio, trokštantis kraujo (ypatingai moterų).

Moravijoje vampyrai mėgdavo atsikratyti savo įkapių ir aukas užpuldinėdavo nuogi.

Albanijoje, vienas iš vampyrų tipų, buvo žinomas Liogat, kuris prisikeldavo iš albano arba turko lavono. Jis būdavo su mirusiojo drabužiais ir aukštakulniais batais. Vienintelis būdas jį sunaikinti, tai nukąsti jo kojas, kad daugiau nebeatsikeltų iš savo kapo.

Bulgarijoje tikėta, kad vampyras turi ikvieną šnervę, ir miega su atmerkta kaire akimi ir būtinai sulenkęs nykščius. Jie buvo kaltinami ir už galvijų marus.

Naujasis pasaulis

Actekų mitologijoje Civitateo yra vampyro gentainis, atsirasdavęs, kai mirdavo kilminga ką tik gimusi mergaitė.

Meksikoje vampyrai vėliau būdavo atpažįstami pagal jų kaukolę, kuri neturėdavo jokių audinių.

Karibuose vampyrai, Trinidade ir Tobage žinomi kaip Soucoyant, Jamaikoje Ol‘Higue, Grenadoje Lugaru, dieną atrodydavo kaip senos moterys, o naktimis išsinerdavo iš odos ir tapdavo skraidančiais ugnies kamuoliais, kurie ieškodavo kraujo. Jie būdavo nepalankiai apimti prievartos troškimo, todėl juos nuvyti būdavo galima pabėrus saujelę druskos ar ryžių prie durų, kryžkelių ar netoli lovos. Tada vampyras priverstas surinkti kiekvieną grūdelį. Jie gali būti sunaikinti, jei prikaišoma jų oda druska, kuri sudegins juos jiems grįžus į ją iki ryto.

Uolėtuose kalnuose vampyrai kraują iš aukų siurbdavo iš ausų su savo ilgomis nosimis.

Brazilijoje vampyrai turi pliušu dengtas kojas.

Azija ir Ramusis vandenynas

Indijoje (ypatingai pietinėje Ketalos valstijoje) vampyrai (žinomi kaip Yakšis) buvo gražios moterys, kurios viliodavo vyrus, kad juos nužudytų arba suvalgytų. Jos nemėgdavo geležinių objektų, o ypač religinių simbolių. Jas nužudyti buvo galima tik suvarius geležinį vinį į galvą. Jas taip pat buvo galima įkalinti medžiuose, naudojant pašventintus daiktus. Indija yra taip pat ir Vetalos gimtinė, šmėkliško vampyro, kuris gali atsiskirti nuo kūno, kad pasimaitintų.

Japonų vampyrų mitai paliečia ir upių demoną Kappą. Tai – piktavališkas padaras, kuris gali tapti mirtinu priešu, arba švelnus padaras, kuris su neįtikėtinu įgūdžiu užgydytų sulaužytus kaulus, arba siaubingas pokštininkas. Jis gauna jėgos iš vandens, kuris yra jų galvos apvalioje įtraukoje, kuri pasvirs ir išlies vandenį, kai demonas pasisveikina tradiciniu japonišku nusilenkimu. Jo primityvus būdas siurbti kraują dažniausiai yra per išangę nei per kaklą. Žinomi japonai apie Oni turi daug panašumų su vakarietiškais vampyrų mitais. Kiti japonų mitai pasakoja apie vampyriškas lapes.

Kinų vampyras, šokinėjantis lavonas (jiangši), yra daug labiau panašesnis į zombį arba ghoul, tačiau vis vien piešiamas kaip kraugerys.

Filipinų tautosakoje Manananggal buvo vampyrė, kurios viršutinė kūno dalis galėdavo atsiskirti nuo apatinės dalies, ir galėdavo skristi, naudodama sparnus. Ji iščiulpdavo embrionų kraują. Tikėta, kad Aswang dieną buvo nepaprastai graži moteris, o naktį – baisus skraidantis demonas. Ji gyveno įprastai kaip ir žmonės, galėjo susituokti, turėti vaikų, nes dienomis buvo visiškai paprasta moteris.

Malaizijos tautosakoje Penanggalan buvo vampyras, kurio galva su nukarusiomis žarnomis, galėdavo atsiskirti nuo kūno. Pontianak buvo vampyrė, luri siurbdavo naujagimių kraują, o kartais ir mažų vaikų ar nėščių moterų.

Australijos aborigenų mitologijoje Yara-Ma-Yha-Who buvo vampyras su siurbtuvais ant pirštų, kuris visad aukų tykodavo figmedžiuose.