Šikšnosparniai vampyrai gelbėjasi nuo pavojaus bėgdami
Nors daugelis žmonių šikšnosparnius laiko paslaptingais žinduoliais, kurie skraidžioja naktiniame danguje, mažiausiai viena šių gyvūnų rūšis išvystė bėgiojimą žeme, kuris anksčiau nebuvo būdingas šikšnosparniams, teigiama Kornelio universiteto mokslininkų atliktame tyrime. Žinoma, kad paprastieji Centrinės ir Pietų Amerikos šikšnosparniai vampyrai elgiasi daug panašiau į keturkojus žemės žinduolius, nes jie vaikščioja žeme, kitų rūšių šikšnosparniai beviltiškai klupinėja, jeigu jiems tenka vaikščioti. Tačiau Kornelio veterinarinės medicinos koledžo mokslininkai nustatė, kad šie šikšnosparniai gali ne tik eiti, bet ir bėgti. Savo tyrime jie aprašo Desmondus rotundus rūšiai priklausančių šikšnosparnių eiseną. Bėgimo takelio iššūkis šikšnosparniams iš pradžių atrodė pašėlusi idėja, tačiau iš tiesų mokslininkai stebėdami šiuos gyvūnus matė kažką panašaus į tai, kaip arkliai iš lengvos risčios pereina į bėgimą šuoliais. Mokslininkai palaipsniui didino bėgimo takelio greitį, o šikšnosparniai juos nustebino pradėdami bėgti. Tyrimo autorius teigia, kad šikšnosparniai vampyrai tiesiog elgiasi truputį kitaip nei kiti šikšnosparniai, Juos jis apibūdina kaip “mielus, žavingus, didelėmis akimis ir šeimyniškus”. Šikšnosparniai vampyrai neįprasti ne tik todėl, kad jie bėgioja, bet ir tuo, kaip jie kontroliuoja savo bėgseną. Daugelis gyvūnų naudojasi užpakalinėmis kojomis kaip jėgos šaltiniu, o šie gyvūnai naudojasi savo priekinėmis galūnėmis. Labiausiai pasistūmėdami savo priekinių galūnių (t.y. sparnų, kurie yra labai stiprūs) dėka, bėgdami šikšnosparniai labiau primena nedidelis gorilas nei panašaus dydžio keturkojį gyvūną, pavyzdžiui pelę. Jie gali išvystyti iki 2, 5 mylių per valandą greitį. Nors žinomas, kad daugelis iš 1100 šikšnosparnių rūšių vaikšto, tačiau atliekant bėgimo takelio testą tik šikšnosparniai vampyrai ėmė bėgti. Centrinėje ir Pietų Amerikoje gyvenantiems šikšnosparniams nereikia skubėti norint pasiekti savo grobį – didelius naminius gyvūnus, iš kurių jie vieno maitinimosi metu ištraukia apie šaukštelį kraujo, kad galėtų pramisti. Šie šikšnosparniai maitinasi, kai jų grobis miega, užtrukdami apie 10 minučių, kol atsigeria iš mažų įbrėžimų, kuriuos palieka. Tačiau bėgimas jiems praverčia, kai reikia bėgti, kad ant jų neužliptų. Be to, greičiausiai sugebėjimą bėgti šikšnosparniai išvystė gerokai seniau, kai šikšnosparniai vampyrai maitinosi gerokai greitesnių Pietų Amerikos atletų krauju. Mokslininkai pabrėžia, kad nėra tiksliai žinoma, kas būdavo šikšnosparnių grobis, kol tose šalies vietose nebuvo apgyvendintos naminių gyvūnų bandos. Kornelio zoologai ateityje ketina lyginti šikšnosparnius vampyrus su kitomis, Australijai būdingomis vampyrų rūšimis. Mokslininkai teigia, kad šikšnosparniai vampyrai greitai bėgioja todėl, kad maitindamiesi ant gyvūnų, kurie sveria 14 000 kartų daugiau nei jie, kanopų, jie turi sugebėti greitai pasišalinti. Be to, vakariniame pusrutulyje visada buvo daug plėšrūnų. Tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje nėra plėšrūnų, dėl kurių šikšnosparniai būtų priversti skraidyti. Daugelis paukščių tampa neskraidančiais vaikščiotojais, o šikšnosparniai vaikšto gerokai daugiau nei kiti, nes skraidymui reikia gerokai daugiau energijos. Lotynų Amerikos šikšnosparniai vampyrai gerai vaikšto žeme, nes gyvena labai pavojingoje vietoje, o Naujosios Zelandijos vampyrai gerai vaikšto žeme, nes gyvena labai saugioje vietoje. Kodėl Naujosios Zelandijos šikšnosparniai nebėgioja, mokslininkai kol kas nežino, tačiau planuoja išsiaiškinti tai ateityje.
