Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 8

kiekviena užauginti po dešimt vaikų! Per dešimt metų – aštuoni šimtai! Vienos pilies įgula… Neatrodo, kad per didelė kaina už dvigubą derlių, kurio vis tiek neina parduoti, jeigu neįsileidžia kaimynai?
Marius kažką sumykė, o Dringis tęsė:
– Taigi, viskas ne taip paprasta, kaip tau atrodo. Ir nežinia, Drūkšiai dabar ar Dievų dovana, ar našta, kurią turime kantriai ir atsargiai nešti. Perkūnai griebtų, kiek mūsų žmonėms dar daug reikia suprasti! Mane kartais neviltis apima, šitie vieneri metai atrodo tarsi dešimtis – supranti, dešimtis! – jis suspaudė delnus į kumščius, bet staiga atlėgo:
– Gerai, užteks kalbų. Lekiam pajodinėti. Žirgus turbūt jau paruošė…
Eidamas iš paskos ir žvelgdamas Dringiui į nugarą, juokdarys liūdnai pagalvojo: “O gal ir tu, kunigaikšti, netikėtai įmestas į sostą, irgi dar daug ko nesupranti? Ypač savo krašto, kuriame nebuvai beveik septynerius metus?..”

* * *

Įprastinis pavakario erzelis smuklėje vis stiprėjo. Iš turgaus grįžtantys valstiečiai džiaugėsi parduotais gyvuliais ar vaisiais, pirkliai laistė sandorius, jaunimas kažką šventė, žodžiu, šinkorius vos spėjo lakstyti tarp statinių ir stalų. Bet jis visada spėdavo aptarnauti stalą, prie kurio sėdėjo aukštas, kiek pakumpęs vyras. Smuklininkas tuoj pat perkando, kad jis – svetimšalis, nes svetys, nors ir kalbėjo aukštikiškai, tačiau keistai ilgindamas balses ir minkštindamas priebalses. Atėjūnas vilkėjo paprastai, tačiau įgudusi šeimininko akis tuoj pat sumetė, kad juodo apsiausto gelumbė vargu ar įkandama kiekvienam pirkliui; ja vilkintys žmonės čia užsukdavo retokai, gal net retai. Tad nekeista, jog užeigos savininkas svečiu pasirūpinti stengėsi greitai ir maloniai. Greta svetimšalio, užsikniaubęs ant stalo ir apkabinęs nugertą alaus bokalą, sėdėjo ilgaplaukis jaunuolis. Smuklininkui jis buvo kažkur matytas ir, tarytum, ne čia, bet atsiminti nesisekė. Monetos, krentančios ant stalo žvangesys, iš karto nustūmė atminties lavinimą į šalį.
– Smuklininke, dar vieną! – šūktelėjo Fervergonas.
Greta sėdintis Algis iš po užpiltų akių pažvelgė į pasiuntinį.
– Tu gerk gerk, – prantas patapšnojo jam per petį, – suprantu tokią didelę širdgėlą…
– Mėšlą tu supranti… – atkirto vaikinas, kliukindamas gėralą.
– Ar labai ją mylėjai? – kiek palaukęs vėl paklausė.
– Koks tavo sušiktas reikalas, mylėjau aš ją ar ne?
Fervergonas vėl uždėjo ranką, bet vaikinas ją nusimetė:
– Ir iš viso – ko tau iš manęs prireikė? Ko čia užuojautą siūlai? Kas tu toks?
– Ramiau, vaikine, ramiau… – stumdamas link jo dar vieną bokalą murmėjo pasiuntinys.
Algis godžiai čiupo indą ir susivertė, po to pakėlė žvilgsnį ir kinkuodamas galvą ėmė sriūbauti:
– Mylėjau aš ją… Mylėjau… O dabar atidavė toms dvokiančioms kirmėlėms… Atidavė…
Vyrukas nejuokais įsibliovė. Pasiuntinys kantriai laukė, žaisdamas moneta, į kurią retkarčiais godžiai dėbtelėdavo pro šalį skubanti smuklės merga. Galiausiai čiuptelėjęs vienai sėdmenis ir pakeltą ranką antausiui nuleidęs mikliu pinigo įmetimu į iškirptę, prantas vėl atsisuko į sugėrovą:
– Na, nusiramink, – galiausiai papurtė vargšą įsimylėjėlį už peties, – ir paklausyk, ką aš tau pasakysiu…
Bet pasakyti jis nespėjo.
– Koks netikėtumas čia sutikti jo aukštenybę, – pasigirdo nusistebėjimo kupinas balsas. Fervergonas žvilgtelėjęs mintyse nusikeikė, o Marius dailiai nusilenkė.
– Uuuuu niekšas! Užmušiu! – užbliovė Algis pažinęs juokdarį ir tarsi skalikas liuoktelėjo per stalą. Šįsyk Marius išsisukti nespėjo ir kartu su užpuoliku sunkiai drėbėsi ant grindų. Fervergonas atsistojęs stebėjo neilgas grumtynes. Lyg dėl kažko abejodamas jis nuleido ranką ir sugniaužė durklo rankeną, bet paskui sukryžiavo rankas ant krūtinės. Marius atsistojo sunkiai alsuodamas ir pastatė ant kojų užlaužta ranka dejuojantį jaunuolį.
– Jūsų aukštenybe, ar matote, su kokiais pavojingais stuobriais geriate? – kreipėsi į pasiuntinį, – gal aš geriau jį išvesiu, kad nepridarytų daugiau bėdos. Na, eime, – niuktelėjo vaikinui į kuprą.
Juokdarys turėjo nuovokos negrįžti. Kiek palaukęs Fervergonas prunkštelėjo, numetė ant stalo porą monetų ir taip pat išnyko tarpdury.

Bauginančiai ūktelėjo apuokas. Debesio kraštas slystelėjo mėnulio pilnatimi, per užlietus laukus nubėgdamas šešėlio banga. Pasiuntinys tvirčiau susisupo į apsiaustą. Brrr… užplūdo šviesūs prisiminimai apie traškantį židinį ar bent šiltą lokeną. “O dabar… Įstrigau šitame užkampyje, ir tai jie vadina – žiemos nebus… Brrr… Kur tas Šbarkasas prašapo? Stoviu čia kaip puskvaišis…” Kažkur tolumoje pasigirdo grumėjimas. “Lietaus betrūko…”, visai ėmė širsti prantas. “Pala… Griaustinis? Vėloka…” Fervergonas atsigręžė: stebuklingojo kalno siluetas nebuvo malonus akiai: per daug taisyklingas, per aukštas, per apvalainas, per stačiais šlaitais, žodžiu, akivaizdžiai svetimas šiems kraštams. Be to, dabar Ledakalnis dar ir švytėjo keista žydra spalva. Pasiuntinio veidas pajuto plūstančias šilumos bangas. Kartu su naujais grumėjimais atsklido ir prie kalno susirinkusių žmonių džiaugsmingi šūksniai: “Prasidėjo! Prasidėjo!”
– Šildotės? – subosijo greta.
– Kur, po velnių, dingote? – Fervergono pasisveikinimas draugiškumu net nedvelkė.
– Nesklandumai… – sumurmėjo Šbarkasas, – mergiotė apgavo.
– Kokia dar mergiotė? Turėjote susitikti su… Jūs!.. – Fervergono kairė akis sutrūkčiojo.
– Ji turėjo atvesti. Bet pasirodė, atidavė man pinigus ir pasakė, kad jis persigalvojo, – gindamasis paaiškino džerminas.
– Velniai griebtų, barone, nebeturime laiko atsisakymams, gal per mažai davėte?
– Daviau kiek liepėte, grafe, ir, atrodė, kad viskas gerai. Nežinau, kodėl jis persigalvojo… – Šbarkasas skėstelėjo rankomis.
– Kas toji mergiotė? – mygė prantas.
– Žynių patarnautoja. Smagi paukštytė, – išsiviepė bendras.
– Deja, jos smagumas nepagelbėjo – nebent pasiseilėjote, – pašaipiai nukirto Fervergonas, – ką darysime? Grįšime be nieko?
– Kaip tai be nieko? – nustebo Šbarkasas, – grafe, o jūs nieko nesuorganizavote? – besiteisinančiojo tonas tuoj pat pasikeitė į kaltinančiojo.
Dabar jau Fervergonas sumurmėjo:
– Sutrukdė…