Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 6

Šbarkasas padovanojo juokdariui nedraugišką žvilgsnį, mat tuo metu šluostėsi prakaito lašus nuo pliktelėjusio viršugalvio.
– O kuriame name gyvena vyriausiasis? – pasiteiravo Fervergonas.
– Viduriniame. Kituose – žynių patarnautojos. Beje, prie būstų nepriimta prijoti, galima tik prieiti. Tad malonėkite nulipti nuo žirgų, aš jus palydėsiu.
Vyrai nušoko ant žemės. Marius mandagiai paėmė pasiuntinių žirgų pavadžius ir pririšo prie nedidelės tvoros.
– Prašyčiau sekti mane… – juokdarys žengė pirmyn.
Tačiau Fervergonas užstojo jam kelią:
– Dėkojame už pagalbą, bet dabar galite būti laisvas.
– Kaip jūsų kilnybės pageidaus, – Marius nusilenkė, bet niekur neskubėjo.
– Aš pasakiau, kad gali eiti, – patikslino Fervergonas.
– Kunigaikštis man nurodė jūsų palaukti. Be to, kažkas turi pasaugoti tokius puikius žirgus.
Pasiuntinio kairė akis sutrūkčiojo ir jis jau žiojosi kažką sakyti, bet Šbarkasas uždėjo jam ranką ant peties ir ramiai priminė:
– Mums reikia susitikti su žyniais…

Vargu ar tai, kur nusivedė pasiuntinius žyniai, buvo galima pavadinti mene: nors kambarys ir didelis, gausiai išklotas kailiais, su žibančiomis aliejinėmis lempelėmis ir smilkalų indeliais, bet vienintelė prabanga sėdėjimui tebuvo pastatyti keli odiniai krėslai, kurie ir buvo skirti pasiuntiniams. Trys žyniai, vadinami Drūkšių saugotojais: žynys Globėjas, žynys Raktininkas ir net Vyriausiasis, kartu susėdo ant ilgo suolo, pastatyto palei sieną, ant kurio kabojo iš šiaudų nupintas slibinas. “Laukiniai, visiški laukiniai…”, mintijo Fervergonas, “ir kur jie deda turtus, nejaugi tie žyniai tokie kvaili, kad nesugeba pasiimti, kas jiems priklauso, o gal taip net geriau?” Šbarkasas dairydamasis po patalpą irgi patenkintas linksėjo – atrodė, kad kuklumas jam netgi patiko. Fervergonas netruko trijulę palyginti su trimis baltais akmenimis – toks pat santūrumas, jausmų nerodantys veidai ir tarytum ore plevenantis savęs kaip neklystančiųjų suvokimas. Vyriausiasis žynys ir žynys Raktininkas buvo gerokai vyresni už žynį Globėją, kurio veido dar nebuvo suraižę raukšlės, nors žvelgė jis taip pat itin išdidžiai. Bus nelengva… Vyriausiasis Drūkšių saugotojas, žynys Aldrikis, mandagiai palaukė, kol pasiuntiniai apsipras, ir prakalbo:
– Kuklūs Aukštijos globėjų Drūkšių tarnai yra pagerbti galingųjų ijūnų aukštųjų pasiuntinių apsilankymo. Klauskite, mes papasakosime apie viską, ką jūs norite sužinoti.
Pasiuntiniai susižvalgė. Šbarkasas pritariamai linktelėjo.
– Jūsų šventenybės, – lėtai pradėjo pasiuntinys, – mums labai malonu, kad jūs teikėtės mus priimti. Turbūt suprantate, kad mūsų apsilankymo priežastys labai rimtos, kitaip nedrįstume jūsų trukdyti.
Žyniai sukluso, bet nei žodžiu, nei judesiu nesiterpė į kalbą.
– Kaip žinote, Ijūnija yra pasirengusi ištiesti Aukštijai pagalbos ranką, – tęsė Fervergonas, – Sijuras ir jo planai ne tik jums, bet ir mums kelia nerimo, todėl sunkiais laikais geriausia ne pyktis, o draugauti. Aš turiu vilties, kad ir garbieji žyniai pritaria tokiam jūsų valdovo, išmintingojo kunigaikščio Dringio, žingsniui? – pasiuntinys nutilo, tarsi laukdamas šeimininkų patvirtinimo
Aldrikis tylomis linktelėjo, bet tuo pačiu parodė, kad pirma nori išklausyti, ką toliau sakys pasiuntinys.
– Tačiau draugai visada ieško abiem pusėms priimtinų susitarimų ir, neslėpsiu, mūsų valdovai labai susirūpinę jūsų drakonais, tai yra slibinais… – pasitaisė Fervergonas, – matote, po baisios Juodpelynio istorijos tokių slibinų laikymas yra jau ne tik vienos valstybės, bet ir jos kaimynų reikalas. Ką gi reikėtų daryti, jeigu jūsų slibinai netikėtai irgi supyktų? Jus sunaikinti jie bent turi kažkokią teisę, nes gal jūsų veiksmai juos supykdė, bet kodėl turi kentėti aplinkinės šalys? Tad mes ir atvykome su jumis pasitarti, ką daryti ir kaip užtikrinti, kad jūsų slibinai Drūkšiai nepridarytų mums žalos, jūs, turbūt, žinote, kas nutiko Mogalui po Juodpelynio slibinų užpuolimo? Ten vietomis žolė iki šiol neželia…
Nė vienas Aldrikio veido raumenėlis neišdavė, ką jis galvoja apie įžūloką pasiuntinio kalbą. Palaukęs ir įsitikinęs, kad Fervergonas baigė, žynys prabilo:
– Jūsų aukštybės, mes visi puikiai suprantame nerimą dėl to, kas atsitiko Juodpelynyje, tačiau pirmiausia norėčiau jus užtikrinti – čia, Aukštijoje tai pasikartoti negali. Mūsų slibinai, nors ir yra panašūs į globojusius Juodbį, bet priklauso jaunesniųjų kartai, kuri yra ir taikesnė, ir ramesnė. Be to, mūsų slibinų yra tik du, o ne keturi ir jie labai kruopščiai saugomi, kad kas nors jų nesuerzintų. Šį darbą mes ir mūsų protėviai dirbame jau ketvirtą šimtmetį ir, galiu sakyti drąsiai, jį mokame.
Pasiuntiniai mandagiai nusišypsojo. Bet dabar atsakė Šbarkasas:
– Šviesusis Aldrikis, mes neabejojame jūsų… kvalifikacio…
– Patirtimi, – patikslino Fervergonas.
– Jūsų patirtimi, – nusišypsojęs tęsė pasiuntinys, – bet gal galėtumėte išgirsti, kaip jūs saugote drakonas nuo nelaimingų atsitikimų?
Žyniai susižvalgė.
– Atleiskite, bet apie kokią apsaugą jūs kalbate? – paklausė vyriausiasis.
Fervergonas, mostu paprašęs vėl perleisti kalbą jam, kaip geriau mokančiam, atsakė:
– Na, pavyzdžiui, kas saugo įėjimą į urvą?
– Į urvą? – nustebo žynys.
– Į olą, – patikslino pasiuntinys.
– A… Jūs turbūt norėjote pasakyti šventąją buveinę?
– Taip, atleiskite. Jūsų kalba mums truputį sudėtinga, – prantas skubiai glaistė nemandagumą.
– Svetimšaliai ne visada suvokia Drūkšių didybę, – beveik pamaldžiai ir priekaištingai ištarė Aldrikis bei pratęsė:
– Niekas.
Pasiuntiniai susižvalgė.
– Bet… Na, juk turėtų kažkas saugoti, kad neatbėgtų koks nors išprotėjęs jaunikaitis ir nepradėtų jų gąsdinti, – samprotavo šiek tiek sutrikęs Fervergonas.
Jaunėlis žynys Globėjas vos sutramdė pašaipią šypseną, už kurią tuojau buvo įspėtas griežtu Raktininko žvilgsniu.
– Niekas neatbėgs gąsdinti, – kantriai paaiškino Aldrikis.
– Bet kodėl? Juk mes matėme, kaip jaunuolis norėjo jus užpulti… Juk jis galėjo…