Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 2

– Paklausyk, varliau, ji tau, rūpūžgalvi, ne sužadėtinė, aš tave jau kartą numečiau nuo šieno kūgio, kai nepadoriais juokeliais gundei mano dukrą, pagailėjau, nepribaigiau kaip žiurkiūkščio, aš tave jau sykį išspyriau iš mano dukros lovos, kai norėjai jai atimti garbę, bet pasigailėjau, nepaskerdžiau kaip kad kokio nevalyvo meitėlio, aš ir dabar tau kailį iškaršiu tavo paties blizgančia geležėle, jeigu tu toliau mėginsi trukdyti įvykti tai, kas mano namams amžiams atneš garbę, ar girdi, snargly?
– Užsičiaupk, senas nuokvaka, ir stovėk it įkastas, arba tavo lašiniai ištekės per skyles, kurias prabesiu, jeigu dar bent vieną žingsnelį žengsi! – pašaipiai atkirto vaikinas, mostelėdamas kalaviju. Bet valstietis jo neklausė – drimbančiom putom iš burnos bei urgzdamas tarsi pasiutęs šuo, jis šoko prie jaunuolio ir, atrodė, tuoj įvyks nepataisoma, bet iš minios stryktelėjo kažkoks žmogus ir čiupo vaikiną iš už nugaros, tvirtame glėbyje surakindama jo rankas. Tai nespėjo sukliudyti tik spyrio garbės trokštančiam Drūkšių nuotakos tėvui į pilvą, nuo kurio vargšelis inkšdamas iš skausmo nusirito tiesiai po saugotojo kojomis, bet įsimylėjėlio kalavijas skimbtelėjęs nukrito ant žemės ir grėsmė eisenai buvo pašalinta. Tamsiai apsirėdęs žmogus, tempdamas nuo tako vis dar besipriešinantį jaunuolį, šūktelėjo:
– Tęskite! – tuo pačiu šnypšdamas vaikinui į ausį:
– Nusiramink, kvaily, neversk tavęs pribaigti, bus dar tų bobų, ramiai!
– Egle, egle, – švokštė jaunuolis, beviltiškai mėgindamas išsilaisvinti iš geležinių gniaužtų. Tvarkdarys staigiai atlaisvino ranką ir trinktelėjo Romualdui kažkur į nugarą. Vaikinas susmuko.
– Nutempkite jį į šalį, atsigaus po kelių valandų, – nurodė akis išsproginusiams žiopliams ir žengė į minią. Žmonės pagarbiai prasiskyrė. Apie aukojimo išgelbėtoją – kunigaikščio Dringio juokdarį Marių – sklandė visokių gandų, tad geriau jam ant kelio nesipainioti. Vyriausiasis saugotojas, nulydėjęs žvilgsniu juokdario nugarą, pasilenkė ir pakėlė užpuoliko kalaviją. Ašmenys blykstelėjo saulėje, priversdami prisimerkti. Žynys susimastęs ilgokai žvelgė į ginklą, o arčiau stovėję galėjo girdėti, kaip jis patyliukais sumurmėjo: “taip, jame dar plazda mūsų protėvių tikroji dvasia, gaila…”, tik sunku buvo suprasti, ar Aldrikis kalbėjo apie kalaviją, ar apie jaunuolį.
Netrukus nemalonių netikėtumų daugiau netrikdoma iškilminga eisena, lydima tų pačių giesmių ir smilkalų kvapų, nutolo link tolumoje dūluojančių tamsių olos nasrų.
– Taip… barbariškas paprotys… – murmtelėjo netoli kunigaikščio pakylos stovįs aukštas, truputį gunktelėjęs ijūnų pasiuntinys prantas Fervergonas..
– Ir absurdiškas, – pusbalsiu pritarė greta stovintis džerminas Šbarkasas.
– Bet tas vaikinas…
– Galėtų būti naudingas, – linktelėjo džerminas.
Iš olos atsklido vis garsėjantis grumėjimas, kažkas tvykstelėjo, į dangų šovė įvairiaspalvės ugnys, nusirito šilumos bangos, minia džiaugsmingai sustūgo, svaidydama aukštyn kepures, glėbesčiuodamasi, juokdamasi ir verkdama: Drūkšiai auką priėmė, žiemos nebus! Lengviau galėjo atsikvėpti ir dailiosios nekaltos mergelės bei jų akyse beskęstantys jaunuoliai: iki pavasario lygiadienio Drūkšiai aukų nebeprašys.

* * *

Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu dėl išgerto midaus, tačiau geresnis stebėtojas būtų pamatęs, kad kunigaikščio akys šiek tiek paraudusios, o paakiuose ryškėja nuovargio šešėliai – tarsi po ilgos nemigos.
– Valdove, – šūktelėjo kažkuris iš bajorų, – lai juokdarys ką nors dar parodo, kol nesivolioja po stalu kartu su kudliais, chi chi chi…
Marius piktokai dėbtelėjo į pašaipūną, kuris turėjo puikiai žinoti, kad juokdarys niekada nenugerdavo iš midaus taurės daugiau, nei reikėdavo pagerbiant Dievus.
– Mariau, palinksmink svetelius, parodyk, ką moka aukštikų valdovo juokdarys, – kreipėsi į jį kunigaikštis, – ir gali pamokyti pašaipuolį, – pusbalsiu pridūrė.
Juokdarys mandagiai linktelėjo ir stryktelėjo ant stalo. Nusilenkęs svečiams, jis staiga nušuoliavo per stalą tai ant rankų, tai ant kojų, neapversdamas nei vieno indo, kartais dar iššokdamas ir padarydamas kūliaverstį ore. Sužavėti svečiai pažėrė gausių katučių. Taip suvaikščiojęs pirmyn ir atgal porą sykių, Marius staiga stabtelėjo prie pramogos paprašusio žmogaus:
– Bajore Trumputi, kaip jūs manote, ar galite kojos pirštu pasikasyti paausį?
– Cho cho cho! – nusikvatojo šis, pusę tik ką atkąstos šlaunies liežuviu nustumdamas už didžiulio žando, – o kam kasyti paausį kojos pirštu, jeigu turiu dvare daug dailių mergikių užpakaliukais kaip cibuliukais, kurios pakasys ne tik paausį, bet ir visur kitur, jeigu tik niežės, cho cho cho!
– Tai gal, bajore, prausėtės tik per pavasario lygiadienį, kad visur niežti? – netruko pašiepti stalo kaimynas.
– Chu chu, bajore Vilkini, paprastai labiausiai niežti tada, kai jūs atsisėdate greta – matyt, vilko kailyje utėlytės taip prisidaugina, kad tiesiog nebetelpa ir eina kitų šeimininkų ieškoti…
Kandų atsikirtimą palydėjo visuotinis kvatojimas, net ir pats Vilkinis šyptelėjo, prieš susiversdamas midaus ragą.
– O pagaliau, ar gi blogai pasikasyt, – toliau postringavo Trumputis, pajutęs, kad yra klausančių, – vat pažiūrėkit, tik norite, kad ateitų į galvą geresnė mintis, tuoj puolame viršugalvį gremžti…
– Man irgi taip atrodo, – Marius pašaipiai pertraukė bajorą, – kad kartais kasymasis pagerina atmintį… – ir stryktelėjo nuo stalo, čiupo apstulbusio bajoro kairę koją ir nežinia kokio stebuklo padedamas užkėlė jam ant sprando taip, kad kojos pirštai kaip tik būtų ties kairiu paausiu.
– Uiii! – sucipo užpultasis.
– Nes, bajore, – pamokančiu balsu pratęsė Marius, – jūs pamiršote, jog valdovo juokdarys niekada nebūna po stalu, o tik ant stalo! – ir nušuoliavo atgal į savo vietą.
Svečiai pratrūko juoku, stebėdami, kaip vargšas Trumputis mėgina išsipainioti iš tokios nepatogios padėties, dar ir šaukdamas:
– Aš tave, žalčiau, šunimis užpjudysiu!