Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 11

Taukštelėjo skląstis. Juokdarys atsirėmė į sieną: na ir istorijon įmaklino. Vargšės mergaitės, tikrai tą niekšą papjauti reiktų… Bet jeigu jis prasitars bus liūdna. Oi, kaip liūdna. Žinoma, jis galėjo dar kartą viską papasakoti kunigaikščiui ar Aldrikiui, o ne bandyti pats sustabdyti pasiuntinių klastą, bet valdovas vieną kartą nepatikėjo, o antrą kartą iš jo šaipytis Marius neleisdavo niekam. Tai jo užsiėmimas – šaipytis ir linksminti, bet iš jo juoktis galima tik tada, kai pats to nori. Ne, apie miegoti dabar neteks, reikia gerai apgalvoti – kas toliau, nors kiekviena smulkmena šimtą kartų aptarta. Milda nepaves. Staiga Mariaus mintis atitraukė kažkoks keistas patalpoje atsiradęs švytėjimas… Žalsvi dūmeliai apgaubė merginų veidus, jie drumstėsi, gausėjo, netrukus sudarydami tarsi antruosius Drūkšių nuotakų veidus, keistas kaukes. “Burtai?”, susigūžė Marius. Tuo metu kaukės pamažėle kilo į palubę besisukdamos ratu. “Viena, dvi, trys, keturios, penkios… Tpfu, susipainiojau… Vienas, du…” juokdariui net apraibo akyse. Verpetas vis greitėjo, plėtėsi, kol jame atsirado straublys, tarsi tai būtų viesulas. Blyksnis trumpam apakino, o kai regėjimas grįžo – kambaryje vėl buvo tamsu. “Tpfu…”, Marius perbraukė išrasojusią kaktą, “velniava…” Prie durų jis dar truputį palaukė, bet stebuklas nesikartojo.

Į būstą, užliejamą šviesos, įslinko susikūprinęs ir perbalęs žynys. Dabar, ryto spinduliuose, Marius suprato, kad naktį lankėsi vis dėlto Globėjas. Ech, ankstesnis Globėjas, gerbtas net labiau už Aldrikį, neseniai iškeliavo pas protėvius. Žinoma, senių ijūnai nesugundė, o jaunėlis, kvailys, pasidavė. Ir, turbūt, neblogą atlygį gavo… O gal turėjo gauti? Niekšelis baugščiai vaikščiojo nuo lovos prie lovos, žadindamas merginas. Juokdarys dar spėjo iškrėsti pokštą – vieną iš nuotakų jis pernešė į savo lovą, o pats persikėlė į kitą. Gerai matė ir tyliai sau šypsojosi, stebėdamas, kaip persikreipia nenaudėlio veidas, pamačius naktinių grumtynių vietą. Bet dar labiau veidas ištįso pamačius, kad lovoje miega viena iš mergaičių. Žynys net pasitrynė akis. Abejodamas palietė ją, žadindamas keistais aštraus kvapo lašais. Pastebėjęs, kad ji atsibudo, nusišypsojo, ir patenkintas, tikriausiai naktinių siaubų atsikratęs parsidavėlis drąsiai žengė iki kitos lovos. Užtiškus lašams Marius atsimerkė ir bakstelėjo žynį tokiu žvilgsniu, kad tas akimirksniu vėl neteko veido raudonio, susverdėjo ir vos susilaikė nesušukęs.
– Labas rytas, rūpestingasis globėjau, – plėšriai išsišiepęs plonai pasisveikino juokdarys.
– Labas… rytas… mmmm.. dukra mano. Iš..šrinktosioms negalima… kalbėtis, – sunkiai baigė ir nuleidęs galvą nudūlino iki paskutinės lovos.

* * *

Buvo šviesu, šilta ir gera. Pavasario lygiadienio saulė, tarytum išsiilgusi meilužė, godžiai glostė atgimstančią gamtą. Atrodė, Dievai tyčia parinko tokią puikią dieną didžiajai šventei – pirmajam metų aukojimui. Merginų ir abiejų žynių vora artėjo prie šventojo liepynėlio Ledakalnio papėdėje. Marius truputėlį nervinosi – taip, žynių patarnautojų rūbai beveik nesiskyrė nuo nuotakų, bet visgi… Subolavo atskubančio patarnautojų pulkelio suknelės, juokdarys lengviau atsiduso – jau nebeilgai. Pribėgusios merginos paslaugiai nusilenkė žyniams, atnešė nuotakoms dubenis su vandeniu ir drobinius rankšluosčius. Marius pažvelgė į atbėgusią prie jo, tikėdamasis išvysti šviesų, nors ir kiek pašaipų, o šiandien – dar ir linksmai sąmokslininkišką Mildos žvilgsnį. Žvilgsnis buvo, bet… ne Mildos.
– Prauskitės veidą, – suulbėjo mergaitė. Jis paskubomis apsidairė – gal Milda sumaišė ir negali prieiti… Štai toji šviesiaplaukė, bet ne, ji ne Milda, Milda aukštesnė, o gal toji? Bet ne, net nepanaši… Kuri?? Juokdario žvilgsnis strykčiojo nuo vieno veido prie kito, jis suprato, kad jau susipainiojo, kurios patarnautojos, kurios nuotakos. O Mildos tiesiog nebuvo. Net ne nebuvo, o NEBUVO. Ir tai buvo labai blogas ženklas.
– Prauskitės, paskubėkite, tuoj reikės eiti, – vėl priminė patarnautoja.
Marius tylomis panardino rankas į vandenį. “Na ir tokelės… Neklausiu juk, kur Milda… Nuotakos negali šnekėti, ką daryti?”, braukiant delnu veidą galvoje slydinėjo mintys.

Artėjo svarbiausia minutė. Visos nuotakos, sustatytos saulės rate, laukė žynių sprendimo. Jo laukė ir gausūs žiopliai. Laukė ir kunigaikštis Dringis, ir pasiuntiniai… Trys žyniai atsistojo trikampiu, atsisuko veidais į Ledakalnį ir ėmė pamažu kelti rankas. Kalno viršūnėje kažkas ryškiai suspindo. Fervergonas net prisimerkė, mėgindamas įžiūrėti, kas ten gali būti… Balta šviesa užliejo viską aplinkui, net užliedama dangų. Ir tik sutrinko, subildėjo, plykstelėjo: spindulys nusidriekė nuo kalno viršūnės iki rato vidurio ir uždegė aukurą. Ugnis godžiai plėtėsi grioveliais, saulės spinduliais, pripildytais kažkokio degaus skysčio. Toji, iki kurios ugnis nubėgs greičiausiai, ir bus išrinktoji.

Marius jautėsi nei gyvas nei miręs ir patyliukais meldėsi visiems Dievams po truputį… Milda taip ir nepasirodė, neaišku, kas jai nutiko. Bereikšmis klajojantis žvilgsnis netyčia užkliudė ugnies griovelius. Nugara nubėgo skruzdėlių tabūnas, nutirpo kinkos. Visų spindulių ugnis dar buvo tik įpusėjus, o jo jau beveik laižė padus… Akimirksniui juokdario akys susitiko su nakties didvyrio veidu – jis buvo ramus, nes darė viską, kaip įsakė naktinis siaubas. Mėlynas siuvinys ant merginos rankovės, giminės ženklas… “Galėjai ir nepaklausyti, baily…” Ugniai pasiekus galutinį tašką minia džiaugsmingai sustūgo. Dievai, jis jau išrinktas. Aldrikis jau eina artyn. “Ką daryti? Išsiduoti? Erzinti likimą iki galo? Jeigu išsiduosiu, klius ne tik man, klius ir Mildai, kurią įvėliau, jeigu dar nekliuvo…” Įdomu, ką galvojo pasiuntiniai, sumąstę šį niekšingą planą. Juk tai buvo labai pavojinga, netgi jiems patiems… O gal mėginti tiesą atskleisti dabar? Nusiplėšti rūbus, nušokti, sukelti triukšmą, apkaltinti pasiuntinius… Ir galbūt keliauti tiesiai į požemį? Kas juo patikės? Kur įrodymai? Globėjas viską, viską neigs… O laiko sprendimui vis mažėjo – Aldrikis išdidžiai žingsniavo link išrinktosios, minia laukdama nuščiuvo. “Na, gal dar ne viskas prarasta, ką nors sugalvosiu…”, vėl atidėjo sprendimą. Žyniui priėjus, juokdarys nulenkė galvą, dabar melsdamasis, kad nenulėktų dirbtiniai plaukai. Sukrebždėjo segamas neužmirštuolių vainikėlis. Pasigirdo kliuksenimas. Marius pakėlė galvą. “Kvaišalas…”, taip, šitą jis visiškai užmiršo. Juk nuotaka prigirdoma, kad ko nors nesugalvotų. Žynys pakėlė taurę. Dar kartą reikėjo nuspręsti ir tam buvo labiausiai netinkama akimirka. Aldrikis laukiančiai pažvelgė į jį. Žynio akyse atsirado keista sutrikimo išraiška, jis kažkuo tarytum suabejojo. “Tebūnie. Į jūsų rankas, atsiduodu, Dievai, prisijuokavęs…”, mintyse sukalbėjo jis maldelę ir klusniai išsižiojo. Gomuriu slenkantis skystis tvilkė ir keistai ramino… Tarsi per sapną jis leidosi vedamas tolyn prie atvirų neštuvų, kuriuose turėjo gabenti nuotaką iki pat olos…

– Kaip manote, tas žynpalaikis padarė už ką mes sumokėjome? – pusbalsiu paklausė Šbarkasas.