Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 1
Justinas Žilinskas
Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį
Skiriu šviesioms dienoms, praleistoms netoli Ledakalnio.
Visi įvykiai, vietovės ir personažai, esantys šiame kūrinyje yra išgalvoti, sutapimai gali būti tik atsitiktiniai.
I.
Ak gražus tai buvo kraštas –
Tarsi margas sesių raštas,
Pasipuošęs ąžuolynais,
Kalvom žydinčiais žolynais,
Dainose visų išgirtas
Ir Dievams gyvent paskirtas .
Iškilminga giesmė ir smilkalų dvelksmas kilo į giedrą rudens dangų, kvapų ir garsų užvalkalais gaubdama kamuolinius debesis, skubėdama kažkur aukštai aukštai, kad ten tikriausiai gyvenantiems Dievams pasigirstų tarsi įkyrus zirzimas, kurio šaltinio negalima nudaigoti tik dėl to, kad kartais malonu jausti kažkieno pagarbią baimę, nors ir neduodančią akivaizdžios naudos. Bet žemėje einančiai iškilmingai eisenai tokios šventvagystės net į galvą nebūtų atėję. Susikaupę, užsidegę žvilgsniai, išeiginiai rūbai, susižavėjusios žioplių akys – visa tai sakė, kad vyksta kažkas nepaprasto, visa tai rodė, kad vyksta kažkas didingo ir tokio, ką išvysi ne kiekvieną dieną. Kitaip būtų neįmanoma suprasti, kodėl eilinį gražų rugsėjo pabaigos vakarą prie Ledakalnio susirinko vos ne visi Aukštijos gyventojai. Tačiau norom nenorom eilinio stebėtojo žvilgsnis krypo ne į barzdotų žynių galvas, baltus žirgus, astrų girliandas, o į nešamą pakylą su tvorele, prie kurios stovėjo plonos baltos klostuotos drobės rūbais aprengta mergina. Iš toli negalėjai įžiūrėti jos akių, bet turbūt neapsiriktum spėjęs, kad jos akys žydros tarsi Aukštijos ežerai, o jeigu ir nežydros – menka bėda, nes plaukai, nors ir neplėvesuojantys vėjyje, bet vis tiek išplaukusių kviečių laukų spalvos… Taip, aukštikai mylėjo grožį ir suprato, kad grožis vertingas tik tada, kai jis laikinas. Tačiau ne visi…
Išstumdęs į šalis žioplių minią prieš eiseną iššoko jaunuolis, vilkintis grubaus audimo marškinius ir besiplaikstančių ilgų plaukų sruogų net nesusirišęs giminės juostele.
– Stokit! – užriko jis.
Priešakyje ėjęs žynys neryžtingai sumindžikavo vietoje. “Jis su kalaviju, kalaviju…” – nusirito minioje šūksniai. Vaikinas sunkiai alsavo, pirštai iki baltumo spaudė ginklo rankeną. Įsivyravo gero nežadanti tylos minutė. Į priekį išėjo vyras, vilkintis brangios žalios gelumbės durtiniu su antsiuvais, iš kurių visi galėjo pažinti Vyriausiąjį Drūkšių saugotoją, garbųjį Aldrikį. Nors amžius jau buvo palikęs atspaudus ant jo veido ir plaukų, išsausinęs odą, glotniai aptraukusią aštrius kaulus, tačiau dar nesugebėjo uždėti sunkios letenos ant pečių, tad senis stovėjo tiesus, tarsi išdžiūvęs medis. Jo valdingas žvilgsnis negailestingai įkibo į jaunuolį, bet pastarasis, nenuleisdamas galvos, tik dar labiau sukando lūpas, virpėdamas nuo įtampos.
– Kas esi, mano sūnau, kad drįsti trukdyti šventą priedermę mūsų tautos šilumos nešėjams? – neseniokiškai skardus ir sodrus Aldrikio balsas pagaliau suardė tylą.
– Esu Algis iš Petrainių, – atsakė ramybės drumstėjas, o ji, – mostelėjo laisva ranka į eisenos viduryje nešamą merginą, Eglė, mano sužadėtinė! Ir aš iš čia nepasitrauksiu be jos, ir mano kalavijas bus nudažytas kiekvieno krauju, kuris žengs dar bent žingsnį pirmyn link to šlykštaus urvo! – patvirtindamas žodžius vaikinas mostelėjo kalaviju ir išmanantis žmogus būtų supratęs, kad vaikinukas su ginklais buvo bendravęs.
Atsigavusi minia sušurmuliavo – Drūkšių aukoms pastoti kelią drįsdavo tik padavimų veikėjai, kurių visada laukdavo labai liūdna lemtis ir štai pasakos tampa tikrove! Kunigaikštis Dringis, tyliai stebėjęs, kas dedasi, mostelėjo šalia stovėjusiam žmogui ir kažką sukuždėjo jam į ausį. Nedidelio ūgio, juodai apsirengęs vaikinas nusileido nuo pakylos ir išnyko minioje. Vyriausiasis saugotojas vėl kreipėsi į jaunuolį:
– Sūnau mano, meilė – jausmas šventas, bet kodėl tu nori atimti iš savo mylimosios pačią didžiausią garbę, kokią ji gali turėti šiame pasaulyje?
– Garbę? – Algis piktai išsiviepė, – apie kokią garbę, kalbi, šlykštus šventike? – Garbę būti suėstai dvokiančio padaro?
– Algi, tu įžeidinėji mūsų globėjus, kurie neša mūsų šaliai šilumą, gėrį ir turtus! – sugriaudėjo žynys, – tu pamiršti, kad jeigu ne jie, mūsų ežerai žiemą užšaltų, mūsų namai apšerkšnytų, mūsų vaikai turėtų vilkėti kailius kaip laukiniai dručkiai! Tad traukis iš kelio, kol tavęs nepalietė mūsų globėjų rūstis ir dėkok, kad tavo sužadėtinę išrinkome! Na! – žynys užsimojo lazda, bet vaikinas net negalvojo trauktis:
– Pirmyn, garbusis Aldriki, pirmyn, – paskatino vos vos pasvirdamas į priekį, – smok, ko lauki?
Bet kirsti senis nedrįso. Algio povyza abejoti neleido – susitikus kalavijui ir lazdai, liks tik vienas žingsnis iki kraujo. Žynio kraujo.
– Bijai, – paniekinamai prunkštelėjęs vaikinas vėl išsitiesė, – saldžiom kalbom apie garbę manęs neapgausi, šventoji žiurke, ne tam aš Sijure kraują liejau, kad leisčiau savo mylimąją kaip karvę pas skerdiką nutempti! Atiduokit Eglę, ir, mato Dievai, aš pasitrauksiu, niekam net plaukas nuo galvos nenukris! Surasit savo dvisenoms kokią nors leisgyvę ožką, nors jie ir to neverti! Mūsų protėviai nebijojo žiemos! Jūs vargšes mergaites aukojate tik tam, kad niekas nesužinotų, ką su jomis veikiate prieš aukojimą!
Minia vėl suūžė – tokie kaltinimai! Žynys pabalo.
“Metas būtų baigti”, susiraukė Dringis, “bet kur gi Marius išgaravo?”, pats savęs paklausė mintyse ir, geriau apsidairęs, pamatė atsargiai, bet ryžtingai prie susirėmimo vietos besibraunantį žmogų.
“Praleiskit mane, kad jus kipšai nujotų”, staiga kažkas užriko ir atitverdamas šventiką nuo užpuoliko į taką iššoko turtingai apsivilkęs valstietis. Jo įraudęs veidas ir visas aptukęs kūnas drebėjo, jis neturėjo jokio ginklo, bet mojuodamas sugniaužtu kumšiu su ištiestu pirštu, grėsmingai žengė link jaunuolio rėkdamas:
