Po cunamio: mitai ir vaiduokliai

Tikriausiai kiekvienas per Kalėdas nuo cunamio nukentėjusio Indonezijos Banda Ačecho miesto gyventojas girdėjo apie stebuklą, įvykusį ant šventuoju pripažinto žmogaus Sija Kuala kapo. Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai, kaip po cunamio bangos šventojo kapas nenukentėjo. Kai didžiulė banga atsirito prie salos, virš kapo neva pakilęs šviesos spindulys, ir senukas, tvarkantis kapą, stebuklingu būdu išvengė mirties. Žmonės kalba, kad stichinė nelaimė buvusi Dievo bausmė už nuodėmes, padarytas prie šventosios vietos.

Dievas saugojo mečetes

Šventasis Sija Kuala yra miesto globėjas. Jis gyveno septynioliktajame amžiuje ir skelbė islamą. Jo vardu pavadintas vietos universitetas ir vienas miesto rajonas. Po tragedijos miestelėnai dar labiau ėmė garbinti šventąjį.

„Buvo Kalėdų vakaras, – pasakoja vietos gyventojas Edis, mobilaus ryšio kompanijos darbuotojas. – Paplūdimyje keli policininkai surengė vakarėlį, kuriame buvo moterų ir alkoholio. Žmogus, saugantis šventojo kapą, įspėjo kompaniją, kad prie Sija Kualos kapo taip elgtis nedera. Vienas policininkas supyko ir ruošėsi nušauti senuką, bet kitas liepė palikti jį ramybėje. Iš visos grupės po tragedijos liko gyvi tik senukas ir antrasis policininkas“.

„Nė vienas senuko šeimos narys per cunamį nenukentėjo, – pasakoja kitas miesto gyventojas. – Senukas pamatė angelą, kuris jį įspėjo, kad šeimą reikia išvežti iš miesto.

Ačechas – Indonezijos provincija, kur labai paplitęs islamas. Čia gajūs įvairūs prietarai. Daugelį gyventojų sukrėtė tai, kad net labiausiai per cunamį nukentėjusiuose rajonuose mečetės tebestovi kaip stovėjusios, ir tai laikoma ženklu iš aukščiau.

Radža Mari, Sija Kualos universiteto inžinerijos fakulteto studentas, sako, kad jis nevienareikšmiškai žiūrįs į faktą, jog mečetės nenukentėjo nuo cunamio bangos: „Aš esu musulmonas ir manau, kad tai gali būti Dievo įspėjimas, kad žmonės melstųsi mečetėse ir laikytųsi religijos kanonų. O kaip inžinierius linkęs galvoti, kad mečetės išliko todėl, kad jų sienos storesnės nei kitų pastatų“.

Užsieniečiams sunku suprasti, kur slypi Sija Kualos kapo stebuklas. Cunamis sugriovė kapo betoninę tvorelę, ir tik medinis stulpelis, kyšantis iš griuvėsių krūvos, rodo, kur palaidotas šventasis.

O jaunuolis, vardu Aminas, tvirtina esąs žymiojo kapo sargo sūnus. Jis pasakoja, kad iš 11 jo šeimos narių gyvas likęs tik jis. Pasak jo, nebuvę jokio angelo ir jokio įspėjimo. Jo tėvas ir motina, šeši broliai ir dvi seserys nuskendę netoli Sija Kualos kapo…

Tajai bendrauja su vaiduokliais

Kai per Kalėdas Tailando pakrantę užgriuvo cunamis, viešbutyje, kuriame 40-metė Džinda Sinta dirbo administratore, kilo chaosas. Ponia Sinta puolė prie telefono ir iškvietė greitąją pagalbą sąmonės netekusiam berniukui, bet gelbėtojai jo nesugebėjo atgaivinti. Džinda Sinta pasakoja, kad kitą savaitę berniuko vėlė grįžo į šio viešbučio vestibiulį. Ji vilkėjo tuos pačius drabužius. „Žuvusio dešimtmečio berniuko vėlė lakstė po viešbutį ir žaidė“, – sakė administratorė. Po to vaiduoklis dingo.

Šiandien tailandiečiams iškilo dar viena problema – vaiduokliai. Tai stichinės nelaimės, kurią jie patyrė prieš mėnesį, pasekmė. Dauguma tailandiečių tiki dvasiomis ir vaiduokliais. Kai žmones staiga ištinka smurtinė mirtis, kaip tai įvyko gruodžio mėnesį užgriuvus cunamiui, jų sielos nenori apleisti kūnų ir vietų, kuriose juos ištiko mirtis. Tailando gyventojams atrodo, kad dvasios, kuriomis virto žuvusieji, nesuvokia, kaip persikelti iš gyvųjų pasaulio pas mirusiuosius. Psichologai tvirtina, kad šie „vaiduokliai“ iš tikrųjų yra cunamį išgyvenusių žmonių vizijos, skaudžių moralinių traumų pasekmė. Bet daugeliui tai rimta problema, kurią reikia spręsti praktiškai, o ne gydyti. „Jei mes neišvarysime dvasių, jos liks ten, kur mirė žmonės, – pasakoja 60-metis budistų šventyklos dvasininkas. – Jei jos neišeis, tai liks čia ir mus persekios. Ir jei jie nesužinos, kaip reikia pereiti į kitą gyvenimą, tai galbūt pamėgins pasiimti kai kuriuos iš mūsų“.

Tailande apie vaiduoklius galima išgirsti įvairiausių istorijų. 37-erių metų nuomos punkto savininkas pasakoja, kad dar ilgai po cunamio bangos naktimis jis girdėdavęs dvasių aimanas. „Daugiausia tai buvo moterų balsai“, – pasakoja jis. Pastato, esančio prie Patingo paplūdimio, kur dešimtys žmonių nuskendo požeminiame prekybos centre, sargai anksti ryte išgirdo kažkokius smūgius. Jie nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta, ir pamatė, kad faneros lakštai, kuriais buvo pridengti prekybos centro griuvėsiai, išmėtyti aplinkui. „Vienas didelis lakštas buvo numestas už dešimties metrų, – kalba 24 metų tailandietis. – Savaime tai įvykti negalėjo“.

Kiti tvirtina, kad dvasios juos lanko sapne. Viena moteris pasakoja, kad vakare pas ją atėjęs tėvas: „Aš pribėgau prie jo ir apsikabinau. Tėvas papasakojo, kad jo kapas – drenažo vamzdis, ir paklausė, kodėl jo ten niekas neieškojo. Kartu su tėvu, jo žodžiais tariant, sutiko mirtį ir kiti žmonės.”

27 metų moteris leidosi kelionėn iš Bankoko į Chao Laką, kur jos tėvams priklausė nedidelė maisto parduotuvėlė. Ji atsivedė grupę budistų vienuolių į tą vietą, kur pirmosiomis dienomis po tragedijos buvo surinkti žuvusiųjų kūnai. Vienuoliai paprašė jos tėvo ir motinos dvasių išsilaisvinti ir pereiti į naują gyvenimą.

Kareiviai pasakoja, kad paplūdimiuose jie matą užsienio turistų vėles. Jos žaidžiančios ir plaukiojančios vandenyne. Vienas vienuolis papasakojo, kad Tailando vakarinėje pakrantėje jis matęs šimtus vaiduoklių.

65 metų tailandietė Bei grįžo į savo namus cunamio sugriautame žvejų kaimelyje. „Aš nebijau stichijos, – sako ji. Bet vos išgirdusi kaukiant šunis, galvoju apie vaiduoklius. Todėl ponia Bei padarė tai, kas jai atrodė esant reikalinga, – pasikvietė vienuolius budistus. Per 40 vienuolių meldėsi jos namų griuvėsiuose. „Aš noriu, kad per cunamį žuvusieji čia nebegrįžtų ir duotų gyviesiems ramybę“. Prie miegamojo durų ji pakabino raudonos medžiagos atraižą su simboliais, turinčiais atbaidyti blogį.

Kai kuriose vietose per cunamį likę gyvi žmonės bando „susitarti“ su mirusiaisiais. „Nors mums ir baisu, bet mes privalome būti užsigrūdinę, sako dvylikametė Sunisa. – Visi mano broliai ir seserys tapo vaiduokliais. Mes turėtume juos gerbti ir mylėti kaip anksčiau“, – sako ji.

Šiandien Tailande daug kas bando išvaryti dvasias. Neseniai Pchuket salos gyventojai dvasių garbei paruošė vakarienę, norėdami padėti joms persikelti į Anapilį ir atgauti ramybę.