Pašnekesys su banko direktoriumi
Kadangi vaiduoklis siautėjo apie metus laiko, aišku, įvairiausių ir keisčiausių įvykių buvo labai daug. Būtų įdomu dar daugiau žmonių apklausinėti ir tai visa užrašyti. Tai juk neginčytini įvykiai kuriuos žmonės matė ištisus 1954 metus. Matė juos žmonės plačiausių apylinkių ir visokio luomo. Visi kaip vienas pripažįsta, kad tai labai įdomūs ir materialiai neišaiškinami reiškiniai. Čia netikėti gali tik toks žmogus, kuris yra iš anksto nusistatęs neigti visa, kas antgamtiška. Tokį reikėtų pavadinti užsispyrėliu fanatiku.
Man jau būnant Andriejeve, pas mus iš Vilniaus atvažiavo banko direktorius, kuris paprašė smulkiau papasakoti apie tuos įvykius. Kada papasakojau jis tarė:
– Būtų įdomu tai pačiam pamatyti. – Aš jam sakau:
– Paimk lengvą mašiną: tegul su jumis kartu nuvažiuoja keli aukštieji valdžios pareigūnai, keli aukštieji medicinos darbuotojai ir keli mokslininkai ir tegul vietoje ištiria. Juk tai labai retas ir įdomus reiškinys.
– Taip, taip, atsako direktorius: – Vilniuje buvo labai susirūpinta tuo reikalu. Dėl to įvykio buvo specialiai posėdžiaujama.
– Tai kodėl gi neatvažiavo ištirti? – paklausiau savo ruožtu.
– Bijo – atsakė direktorius. – Jei paaiškėtų, kad čia tikrai yra kažkas antgamtiška, tai visam materializmui būtų per kelnes.
– Tad išaiškinkite , įrodykite, kad ten nieko nėra.
– Ne! Tikriausiai reikia sakyti, kad ten kažkas yra.
Mūsų pokalbis tuo ir pasibaigė. Oficialiai tirti, deja iš Vilniaus niekas neatvažiavo. Netrukus “Komjaunimo tiesoje” pasirodė feljetonas, kuris visą šį įvykį pavertė paprasta apgaule. Šią apgaulę aš ar kas kitas esą sugalvojęs norėdamas pasipelnyti ar religiniais prietarais dumti žmonių akis.
Jeigu sakoma, kad šis įvykis buvo kunigų sugalvotas, tai kodėl gi per ištisus metus nei valdžios pareigūnai, nei gydytojai negalėjo išaiškinti kaltininkų ir juos nubausti? Jeigu sakoma, kad aš tai būčiau galėjęs padaryti, tai mane reikėtų laikyti didžiu pasakų žyniu ar net naujausių laikų stebukladariu. Betgi aš toks nesu.
Baigiu pasakoti apie įvykius pas Kaminskus. Čia turiu paaiškinti, kuo tie įvykiai pasibaigė.
Ilgai trunkant toms nemalonybėms, kurios čia aprašytos, Kaminskas pasiryžo pasitaisyti. Toks neramus gyvenimas jam rodėsi toliau nebepakenčiamas. Į 1954 metų pabaigą jis pasikvietė į savo namus vienuolį Kun. Škikūną, Pievėnų kleboną. Čia kunigas, vyskupo pavestas, meldėsi, laikė Šv. Mišias, Kaminskai darė įžadus, ėjo išpažinties. Ir 1955 metų pradžioje vaiduoklis galutinai atstojo ir daugiau iki šiol niekad Kaminskų nebekamavo. Dabar Kaminskų šeima yra gera, padori, religinga ir pavyzdinga, dažnai lankanti bažnyčią ir priimanti kalėdininkus.
Baigdamas dar kartą pastebiu, kad minėtieji įvykiai yra visiškai tikri. Jie mano paties matyti ir girdėti, arba iš kitų tai mačiusių, girdėti. (Vl. Šl.)
