Paskutinis (?) vampyrų mados klyksmas
Režisieriaus Leno Wisemano filmas “Kitas pasaulis” (“Underworld”, JAV, Vokietija, D. Britanija, Bulgarija, 2003) pristatomas kaip “naujas fantastinis kultinis veiksmo trileris – paskutinis Holivudo “vampyriškųjų” filmų mados klyksmas!”. Kai vos pasirodęs filmas jau skelbiamas kultiniu, kyla įtarimas, kad kažko svarbaus dar trūksta. Nes kultui reikalingas ištikimų sekėjų būrys, garbintojų choras, pagaliau garbinimo objektas. O būtent jį “Kitame pasaulyje” sunkiausia rasti.
Kaip visur skelbiama, filmas yra tarsi “Matricos” ir “Ašmenų” mišinys – bet veikiau prasta kopija, nei įdomus perdirbinys. Scenarijus stulbina paprastumu – jį Danny McBride’ui ir Lenui Wisemanui tikriausiai padėjo parašyti 5 b klasės Marilyn Manson gerbėjas. Taigi, nuo žilos senovės vampyrai kovoja su vilkolakiais, bet tikroji kovos priežastis taip ir nepaaiškėja. Vilkolakiai medžioja žmogų Maiklą (Scott Speedman), norėdami ji paversti pusiau vilkolakiu, pusiau vampyru – galingesniu už visus (“išrinktąjį” jau turime). Jam padedanti gražuolė vampyrė Selina (Kate Beckinsale) tarsi ir yra pagrindinė filmo veikėja, bet iš tiesų ji labiau panaši į ryšininkę tarp galingųjų filmo vyrų. Nujausdama artėjantį pavojų, ji nesugalvoja nieko geresnio, kaip tik šimtmečiu anksčiau prikelti vampyrų vyriausiąjį Viktorą. Panašu, kad svarbiausia jos užduotis – sukiotis efektingomis pozomis, kad geriau išryškėtų juodi aptempti odiniai drabužiai – “paskutinis Holivudo “vampyriškųjų” filmų mados klyksmas”.
Kalbėti apie kokius nors charakterius ar psichologinę vaidmens motyvaciją nėra prasmės. Galima tarti – o kam to reikia fantastiniame koviniame filme? Juk yra gyvsidabrio kulkų, ultravioletinių spindulių ginklų, vilkolakių, nuostabiai kompiuteriškai mutuojančių į pabaisas. Tik tada visai nesuprantama nei iš šio, nei iš to įsiplieskusi Selinos ir Maiklo meilė. Įsiplieskusi – gal ir ne tas žodis, nes “liepsnoja” ji kaip šalta mėnulio šviesa. Seniai bemačiau tokius filmui netinkančius bučinius.
Labai gaila, bet jaunosios Holivudo vampyrės nebeturi tos paslapties ir vidinių galių, kurias spinduliavo Catherine Deneuve “Alkyje”. Ir kraujo gėrimas primena ne simbolinę gyvybės ir mirties apytaką, o tatuiravimą. Galiausiai kovos scenos – tai ne stilingi Ango Lee kovų “baletai”, o chaotiškas lakstymas ir taškymasis. Na tai kas, kad vampyrai rengiasi elegantiškai ir važinėja prabangiais “Porsche” – “Matricos” kostiumai vis tiek stilingesni (jei jums to labai reikia). Blogiausia, kad “Kito pasaulio” kūrėjai pretenduoja dar ir į moralės mokytojus – esą kruvinai išsižudžius reikia baigti tą vampyrų ir vilkolakių nesantaiką. Tam ir buvo reikalinga šaltoji Selinos ir Maiklo aistra. O kam reikalingi tokie filmai – man lieka mįslė. Jei žinote, parašykite.
Simonas Ližė
