Parapsichologija kaip šiuolaikinis magijos variantas

Šiandien dažnai skaitome gausybę žodžių, kurie vartojami nesistengiant ir net nenorint jų apibrėžti – „aura“, „biolaukas“, „kosminės energijos“, „bioenergija“, „kontaktavimas su informaciniu lauku“… Tuos žodžius aktyviai „transliuoja“ žmonės ir organizacijos, besivadinantys „parapsichologais“, „ekstrasensais“ bei panašiais vardais. Galiausiai tie žodžiai įeina į mūsų vartoseną, tarsi tampa kasdienybės dalimi – juk ne taip jau retai galime girdėti posakius „čia gera aura“ arba „jo biolaukas yra labai stiprus“. Visa tai įneša gyveniman kažin kokio slėpiningumo, o kartais ir sumaišties, tarsi pseudomistikos skonio. Natūralus ir žmogiškas noras plačiau, aiškiau suvokti minėtus dalykus, pabandyti aiškintis, kas per sritis yra toji parapsichologija.

Kas toji parapsichologija?

Parapsichologijos terminas pirmą kartą pavartotas XIX a. vokiečių tyrėjo Maxo Dessoir 1889 m. kaip vadinamųjų paranormalių psichikos reiškinių tyrimo sritis. O dar kiek anksčiau – 1882 m. – Didžiojoje Britanijoje įkuriama „Society for Psychical Research“, užsibrėžusi grynai scientistiniais metodais tyrinėti minėtus reiškinius. Jau XX a. parapsichologija patenka į kai kurių aukštųjų mokyklų programas kaip tyrinėjimų sritis ir akademinė disciplina, o patys paranormalūs reiškiniai įgauna psi fenomenų pavadinimą. Tie fenomenai populiarioje mokslinėje literatūroje dažnai skirstomi į kelias rūšis: telepatija (gebėjimas komunikuoti neverbaliniu būdu, mintimis; taip pat galia „skaityti“ kito mintis), telekinezė (gebėjimas judinti materialius objektus, juos veikti, nesinaudojant jokiomis fizinėmis priemonėmis ar įrankiais), aiškiaregystė (galia spėti ateitį, numatyti būsimus įvykius), ekstrasensorika ( gebėjimas diagnozuoti ir gydyti ligas nesinaudojant medikamentinio poveikio priemonėmis, matyti objektus, esančius dideliame atstume nuo suvokiančiojo arba užstojamus kliūčių, neįveikiamų normaliai regos juslei). Yra duomenų, jog įvairių valstybių specialiosios tarnybos domėjosi psi fenomenais, savo laboratorijose mėgindamos kurti vadinamąjį psichotroninį ginklą, tačiau tokios kūrybos rezultatai buvo labai menki. Ilgainiui ir akademinėse institucijose bei mokslinių tyrimų centruose pripažinta, kad tokie reiškiniai „nepasiduoda“ griežtai interpretuojamam eksperimentinio metodo testui, o asmenys, sakantys apie savo ypatingas galias, dažniausiai yra arba tiesiog hipersensityvūs įvairiems dirgikliams individai, arba tiesiog šarlatanai, uždarbiaujantys lengvatikių patiklumu. Ir nors, tarkime, JAV įkurtas fondas, siūlantis 1 milijoną dolerių tam, kas griežto mokslinio testavimo būdu įrodys savyje glūdinčių galių realumą, iki šiol lieka nepanaudotas, mokslininkai nepasakė savo galutinės ištarmės apie paranormalių reiškinių realumą.

Esant tokiai situacijai ir moderniose visuomenėse silpstant tradicinio religingumo įtakai, vis labiau plinta domėjimasis slaptingaisiais fenomenais. Tad nenuostabu, jog psi reiškinių sritis jau nuo XIX a. yra „savinamasi“ įvairių ezoterinių ir okultinių organizaciją. Tarp jų minėtinos dar 1875 m. J. Blavatskajos įkurta Teosofijos draugija, XX a. įkurtos R. Steinerio Antroposofijos draugija, Alice A. Bailey Arkano mokykla, Rerichų draugija (Lietuvoje ir Vydūno draugija) bei galiausiai XX a. antrojoje pusėje iškilęs „New Age“ sąjūdis. Visų šių darinių bendras bruožas – religinis sinkretizmas, manymas, kad visos religijos turį paslėptąjį, ezoterinį matmenį, kuris pažįstamas tik „pašvęstiesiems“; būtent tas matmuo jas vienijąs, o išoriniai skirtumai išnyks, stojus „aukso amžiui“, Vandenio erai, kai „mokytojams“ ir mediumams vadovaujant žmonija „praplės sąmonę“ ir pereis į visuotinės harmonijos laikotarpį. Šis modernusis ezoterizmas ir okultizmas psi fenomenus laiko apraiškomis tos pačios kilmės kaip ir stebuklai bei mistiniai patyrimai, pateikiami visų didžiųjų religinių tradicijų. Ir kas dar svarbiau – psi fenomenai čia suprantami kaip galios, padedančios „praplėsti sąmonę“ ir sėkmingai įeiti Vandenio eros realybėn. Tad jie turi būti įsisavinti kaip technikos, atgimstančios šiandien iš senųjų šamanistinių kultūrų atminties. Kitaip tariant ir pagoniški burtininkavimai, ir didžiųjų religijų mistika, ir psi fenomenai gali būti interpretuojami vienu būdu – visi šie dalykai, esantys kosminio Vienio, lauko, universalaus kontinuumo pasireiškimo būdai. Toks interpretacijos principas yra priimtinas ir daugybei įvairiose šalyse veikiančių organizacijų, prisiėmusių parapsichologijos akademijų, centrų ar universitetų pavadinimus, bet su moksliniais tyrimų metodais neturinčių nieko bendra.

Maginis parapsichologinių praktikų pobūdis

Magiškojo pasaulėvaizdžio pagrindas – įsivaizdavimas, kad pasaulio pagrinde glūdi kažkas vientiso (energija, laukas ir pan.). Tą jėgą ar galią įmanu įvaldyti tam tikrų technikų, kurios perduodamos ezoterinėse organizacijose per „pašvęstuosius mokytojus“, pagalba. Todėl magas, įsisavinęs minėtas technikas, tampa įvairių situacijų, žmogiškųjų santykių ir visos tikrovės valdovu. Judėjimas New Age uoliai platina maginę savimonę, pavyzdžiui, teigdamas, kad nėra realios skirties tarp subjekto ir objekto, todėl žmogus, plėsdamas savo sąmonę įvairių meditacinių ar šamaninių praktikų pagalba, kartu keičia ir visą tikrovę.

Parapsichologų organizacijos daugeliu atveju veikia kaip New Age sąjūdžiui priklausančių organizacijų padaliniai arba kaip struktūros, kurios pačios skelbia Vandenio eros artėjimą. Taip yra ir Lietuvoje. Mūsuose ypač populiari ir paklausi ekstrasensų, bioenergetikų veikla, bet turbūt išskirtiniu dėmesiu naudojasi nuo 1994m. Vilniuje veikianti ir kituose Lietuvos vietose savo filialus turinti Parapsichologijos akademija, vadovaujama dr. Vytauto Kazlausko. Ši organizacija rengia kasmetines parapsichologijos muges, skelbiasi organizuojanti ketverius metus trunkančias studijas, kurias baigus, išduodamas diplomas esą atitinkąs parapsichologijos „tarptautinius standartus“, ir nuo 1995m. leidžia žurnalą „Žmogus“, populiarų visoje Lietuvoje. Būtent šio žurnalo publikacijos ir paties V. Kazlausko knygos leidžia vienareikšmiškai teigti, kad su akademiniu diskursu Parapsichologijos akademija neturi jokių sąlyčio taškų . Minimuose leidiniuose apstu pranašysčių, buvusių gyvenimų (reinkarnacijų) prisiminimų, horoskopų, astrologijos populiarinimo, mediumizmo, spiritizmo aprašymų, taip pat mokymų kaip galima „pamatyti“ aurą, gydyti ligas, koreguojant biolauką arba kaip atpažinti Vandenio eros artėjimo ženklus. Leidinys „Žmogus“ yra labai reliatyvus bet kokių etinių apsisprendimų atžvilgiu – čia galima rasti ir Osho meditacijos centro praktikų aprašymus, ir neopagonybės reklamą, ir rytietiškųjų religijų elementų pristatymą, ir feminizmo, kuris suprantamas kaip moteriškos intuicijos atgaivinimo galimybė , koncepcijų išdėstymą. Svarbiausia idėja – visa yra viena pamatiniuose dalykuose ir tą vienovę supratęs ir priėmęs žmogus tampa galingas, sveikas, stiprus. Toks žmogus gali veikti aplinkinius savo įgyta galia, gali keisti realybę ir pats toje kintančioje tikrovėje gyventi, ją valdydamas(pavyzdžiui, „išeidamas iš savo kūno“ ir pan.) . Pažinimas, žinojimas čia suvokiamas kaip jau nuo amžių ezoteriniu būdu egzistuojančios žinijos perėmimas. Straipsniuose, kurie pateikiami tarsi mokslo populiarinimo tekstai, apstu apeliacijų į kvantinę mechaniką, šiuolaikinę elementarių dalelių fiziką , astrofiziką ar genų inžineriją – tas sritis, kuriose įmanoma pažerti nepatikrinamų egzotiškų hipotezių, aprioriškai rikiuojamų pagal parapsichologijos adeptų reikmes. Kiek detaliau stabtelima prie populiarių, ant mokslo ir paramokslo ribos balansuojančių psichoterapinių technikų (transpersonalinė psichologija, psichosintezė), kurios irgi pristat omos kaip galimybės manipuliuoti savimi ir kitais.

Tiek Parapsichologijos akademijos, tiek Lietuvoje labai populiarių A. Daškaus ir S. Lazerevo tekstuose randame ir gana „mokslingai“ atrodančius samprotavimus apie biolaukus, auras ir pan. Jiems būdinga tai, kad tokiems žodžiams taikomi apibūdinimai nesuderinami su tikslia empirinių mokslų analizės kalba, ką implikuotų lyg ir iš fizikos srities kildintina minimų terminų etimologija. Tarkime, kalbant apie biologinį lauką, pabrėžiamas jo „švarumas“, „užterštumas“, „klampumas“, „skaidrumas“, „didumas“, „pažeistumas“, bet vengiama net užsiminti apie kokias nors fizikines tokio tariamai egzistuojančio lauko charakteristikas; minint aurą, pristatomos jų fotografijos ir iš ten esančių spalvų intensyvumo mėginama spėti apie aktualų žmogaus būvį, bet paprastai pamirštama paminėti, kad vadinamąjį „Kirliano efektą“, t.y. minimas „aurų fotografijas“, pirmiausia reiktų interpretuoti kaip elektromagnetinio lauko, gerai žinomo fizikams, atspindžius.

Anot paties p. V. Kazlausko, parapsichologija yra ir mokslas, ir menas, ir religija, ir filosofija – t.y. neapibrėžiama ir slaptinga sritis. Tasai slaptingumas taip suprantamą parapsichologiją susieja dar su krikščionybės aušroje išryškėjusiu gnosticizmu , išgelbėjimą laikiusiu tik apšviestųjų, pašvęstųjų, aukštesnio žinojimo žmonių privilegija, Tiesa, gnosticizmas buvusi grynai dualistinė pozicija, atskyrusi dvasinę ir materialią sritis ir patį materialumą tapatinanti su blogiu. Bet parapsichologų monizmas (t.y. vienijančio prado paieškos) taipogi paradoksaliu būdu tampa tam tikro dualizmo forma: taip jų mėgiamos reinkarnacijos temos neišvengiamai savyje talpina prielaidą, jog dvasia ir kūnas yra du nepriklausomi būties pradai. Tokia prielaida sustiprinama ir požiūriu, jog vienintelė realybė yra paslėptoji kosminė galia ar energija, kurią okultizmą praktikuojantis žmogus paverčia savo gyvenimo šaltiniu; taip supriešinamas ezoterinis ir ekzoterinis („paviršinis“) gyvenimo būdai, pastarąjį suprantant kaip pasitikėjimą normaliais žmogiškais pojūčiais. Toks pasitikėjimas laikomas ydingu ir net pražūtingu.

Be abejo šis požiūris prieštarauja ir krikščioniškai, ir bendrai vakarietiškai antropologinei tradicijai, kuri žmogaus kūną su jo natūraliais jausmais bei juslėmis, laiko integralia viso asmens dalimi. Pastebėtina, jog dažnusyk po parapsichologinių praktikų prasideda reiškiniai, kurie medikų ir psichoterapeutų įvardijami šizofreniniais kliedesiais arba paranojinės kilmės haliucinacijomis. Žmogus, pasidavęs tokioms praktikoms ar atkakliai ir intensyviai besidomintis okultizmu, rizikuoja prarasti savo psichinį integralumą ir tapti įkaitu galių, kurių nepažįsta, nors su jomis ir bando kontaktuoti.

Arūnas P. Peškaitis OFM

Redaguotas ir sutrumpintas teksto variantas publikuotas savaitraštyje “Dialogas” (2003-04-30 Nr. 22 (569), p. 4.).