Kelionė pas Vangą
Užsakytų žmogžudysčių, degančių bankų, prostitučių tranzito į Izraelį, visiško emocinio sutrikimo metais iš Lietuvos į Bulgariją nuolat vyko čarteriniai autobusai. Pas Vangą, pas Vangą! Patark, nuramink, pagydyk mano sužeistą sielą…
Išsyk supratau, kad visi mano bendrakeleiviai yra bepročiai – vieni tiesiogine prasme, kiti jau beveik išprotėję iš skausmo, iš nerimo dėl dingusių artimųjų. Į sutartą išvykimo vietą prisistatė ir nelaukta moteriškė su vaiku. Ji pasakė neturinti pinigų kelionei, bet jai labai reikia, mat Balsas liepė jai vykti. Ar kas prieštarauja? Ne ne. Kas išdrįs prieštarauti Balsui?! Išvykome paėmę ir Zuikę su Zuikeliu..
Tarp bendrakeleivių išsiskyrė moteris keliakilograminiais papais. Ją pavadinau Vampyre. Ji negalėjo gyventi be svetimos energetikos dozės. Kas kelios valandos – sulaukusi progos ar ir be jos – ji nusimesdavo bliuzelę, kad sugertų nustebusius žvilgsnius ir pražiotas burnas. Jos papai netrukus visiems nusibodo, o dar ką nors rodyti ji nedrįso, todėl tapo pavojinga. Tatruose ji pabandė atkreipti tautiniais drabužiais apsirengusių lenkų kalniečių dėmesį. Tie gi pikti kaip velniai. Į Vampyrės šūksnius pro langą jie atsakė ne nustebimu, bet rusiškais keiksmažodžiais ir iškeltais ilgaisiais kirvukais, vos išvengėme kruvinų muštynių.
Paėmiau lūpdažį, nupiešiau ant popieriaus lapo raudoną kryžių ir priklijavau ant autobuso priekinio stiklo. Vairuotojas neprotestavo. Jis jau irgi suprato, kad mes keliame grėsmę kitiems eismo dalyviams, reikia kažkokiu būdu apie tai painformuoti, perspėti.
Važiuoti autobusu į Bulgariją ir dar patį jos galą, visai prie Graikijos sienos, tai, aišku, irgi beprotybė. Du su puse tūkstančio kilometrų! Iš nuovargio svirduliavo visi, vaizdai pro langą atrodė vis keistesni, taip pat ir gido pasakojimai. Naktį važiuojant per Vengriją jis patarė nesistebėti vežimų gausa plente, mat sutemus visi vagys savo vežimaičiais traukia ieškoti nors kokio grobio nuskurdintame krašte.
Viešpatėliau, tai kodėl jie nepastato pakelėje mokamų tualetų? Saulėgrąžų laukai nudergti žmonių mėšlu, neįsivaizduoju, kaip jie derlių surenka. Radijas vis pranešinėja nerimą keliančias žinias. Visai šalia, už kalnų, Serbija, karas. Keliantis keltu per kažkokią plačią upę tarp Rumunijos ir Bulgarijos mačiau fatamorgana – šimtai laivelių zujo aplink mūsų keltą, kiekvienas buvo pasipuošęs lietuviška tautine vėliava. Jau maniau, kad galvoj kas negerai, nedrįsau nė užsiminti apie vėliavas. Tik grįžusi netyčia sužinojau, kad Bulgarijos vėliava labai panaši į mūsų, o jeigu baltą juostą gelsvai nublukina saulė, tai jau ir visai vienoda…
Pusaklė Vanga sėdi ant suoliuko tarp gėlių prie savo namelio Rupitės kaime. Aplink pievelėse, ant tako – bet kur įsitaisę atvykėliai. Niekas nežino, kada jiems pasiseks patekti pas garsiąją pranašę. Gidas ramina: Vanga lietuvius myli, jų gailisi, priims labai greitai, be jokios eilės – jau rytoj! Vakare vaikštinėjame po apylinkes, aplankome Vangos cerkvelę. Naktį mėnulio šviesoje nuogi maudomės po slėnį išsiliejusiuose gydomuosiuose druskinguose šaltiniuose netoli pranašės namų. Šalia į vandenį su drabužiais sulindęs čigonų taboras. Niekas mikrobų nesibaimina, nes vanduo čia ypatingas.
Rytą einame pas Vangą. Visi nulydi mus pavydžiais žvilgsniais, pasigirsta ir piktų replikų. Kažkuri bendrakeleivė įkiša man į ranką cukraus gabaliuką (pasirodo, reikėjo naktį laikyti jį po pagalve), teks paduoti pranašei. Kartu su penkiais doleriais. Nenoriu aš pas Vangą, man jau pakako upelio gerumo, bet lietuviai ligoniai kone jėga kartu nutempia. Siauru takeliu einu link namelio, su kažkuo prasilenkiu. Iš siaubo linksta kojos. Vanga klausia, ką norėčiau sužinoti. Įžūliai atsakau, kad jokių konkrečių klausimų neturiu. Ši patyli, tada kažką pasako. Vertėjas išverčia: „Viskas, ką darai, yra gerai“. Žiopteliu ir išeinu šypsodamasi, aukštai iškelta galva. Negi tikrai viskas?.. Galėjo ką nors kukliau pasakyti, juk gėda bus girtis, teks kankintis ir laikyti liežuvį už dantų.
Grįžtant į Lietuvą labiausiai kentėjo vertėjas. Visi prašė jo dar kartą pakartoti pranašės žodžius, kažką patikslinti, paaiškinti, o jam visos pranašystės jau sulipo į kamuolį, nė vienos nebegali ištraukti. Su ufonautais Lietuvoje bendravusi moteris (ji tik sapnavo patekusi į skraidančią lėkštę, tačiau pabudusi rado ant naktinių marškinių pilkai žalią dėmę) iš Vangos išgirstą paaiškinimą („kontaktuoji su kosmosu“) varto lyg karštą bulvę, nežino, valgyti ar išmesti. Zuikelis skelbia, kad Vanga ją pripažino savo įpėdine, iškart imasi prognozuoti: „Po 2–3 metų Lietuvoje viskas pasikeis. Lietuva bus vienas šviesiausių pasaulio kraštų“. Praėjo 10 metų – ar girdėjote nors vieną žmogų mūsų valstybę vadinant šviesuliu?
Nerimo iškankintai moteriai Vanga pažadėjo, jog po 3 mėnesių jos prieš metus dingusi dukra atsiras gyva ir sveika, tad galinti pirkti jai lauktuvių – suvenyrų. Kaip džiaugiausi dėl šios pranašystės, nušvietusios kelionės draugės veidą. Deja, dukra grįžo dar po metų – karste. Nieko gero neįvyko ir kitose šeimose, kurių galvos tikėjosi iš Vangos patarimo dėl prapuolusių vaikų. Vienintelė kelionės nauda: jie ten pailsėjo nuo telefono skambučių, kurie namie vertė viltingai krūpčioti ir aikčioti, ir vėl liūdėti.
