117 reisas
Naktinis reisas 117 1950 m. balandžio 27 d. 8:25 PM buvo 90 mylių nuo Čikagos. “Trans World Air Lines” DC-3 lėktuvas 2000 pėdų aukštyje skrido virš Goshen, Indianos. Kairėje sėdėjo kapitonas Robert Adickes, buvęs Jūrų laivyno pilotas su 10 m. TWA stažu. Aukštesnis tyliu balsu blondinas Manning irgi turėjo 4-ias kapitono juosteles, bet tąkart sėdėjo dešinėje kaip pirmasis padėjėjas.
Manning pažvelgė iš prieblandoje skendinčios kabinos. Už 25 mylių tamsoje žėravo South Bend..Dėl 4000 pėdų aukštyje susikaupusių debesų dangus buvo juodas. Tada pažvelgė į dešinę, kur už 6 mylių į šiaurę buvo Elkhart, kur jis kadaise gyveno.
Staiga keista rausva ties horizontu judanti švieselė patraukė Manning akį. Ji kildama iš dešinės judėjo link lainerio iš taško esančio kelios mylios užpakalyje. Nustebęs jis stebėjo ją. Šviesa buvo ryški ir artėdama didėjo. Tai negalėjo būti įprastas orlaivis.
DC-3 skrido 175 mylių greičiu, bet paslaptingas objektas jį greitai vijosi. Jis buvo oranžinės-raudonos spalvos, kaip įkaitusio metalo lašas. Pakreipęs kaklą Manning žiūrėjo į apačioje esantį sferinį objektą, kurio viršutinė dalis buvo ryški, o likusioji šešėlyje.
Sekundę jis abejojo savo jutimais. Iš kitų pilotų buvp girdėjęs apie skraidančias lėkštes, bet ši buvo tiesiog fantastinė. Jis pasisuko į Adickes:
– Pažvelk į čia. Kas tai gali būti?
Kapitonas Adickes pasisuko. Nustebęs atsistojo ir įsispoksojo į dešinįjį langą. Tas daiktas vis dar kilo. Jis galėjo tik spėti apie jo dydį, tačiau atrodė esąs ne mažiau 20 pėdų skersmens ir arčiau prie 50.
Pilotai susižvalgė, tada Adickes paėmė mikrofoną ir Pašaukė TWA Čikagoje:
“Matome keistą objektą už dešinio sparno. Paklauskite ATC, ar nėra jokio judėjimo prie mūsų”.
Akimirksniu buvo gautas atsakymas. Skridimų valdymas neturėjo jokių atžymų apie netoli esančius skrydžius. Adickes ir Manning vėl įsispoksojo į lėkštę. JI buvo už kokios pusės mylios sulig lėktuvu . Adickes pakratė galvą – objektas atrodė kaip didelis apvalus ratas.
– Pabandysiu prisėlinti – tarė Manningui. Jis švelniai pasuko lėktuvą, bet švytintis daiktas iškart pasitraukė išlaikydamas atstumą. Jis vėl pabandė, bet rezultatas buvo tas pats.
– Pašauk stiuerdesę, noriu, kad dar kas nors tai pamatytų.
Gloria Hinshaw pastebėjo nekantriai mirksintį kvietimą ir atskubėjo į kabiną, kur jai Adickes paprašė pažiūrėti per dešinį langą. Tuo metu Lėkštė skrido šalia lėktuvo.
– Kas tai? – ji pasiteiravo.
– Nežinome, tarė Manning.
– Eik pas keleivius ir liepk pasižiūrėti. Pažadink visus, kad pasižiūrėtų.
Stiuardesė grįžo į salę. Pirmasis keleivis dešinėje garsiai knarkė (tai buvo Edward J.Fitzgerald, “Metal Parts & Equipment Co” viceprezidentas ir prekybos vadovas). Ji pasisuko į du priešingoje pusėje – Clifford H.Jenkins ir Dean C.Bourland, abu “Boeing Aircraft” darbuotojus.
– Ten yra skraidanti lėkštė. Pažiūrėkite į dešinę pusę.
Fenkins nusijuokė, bet tada pamatė jos veido išraišką. Jis pašoko ir pripuolė prie priešingo lango, Bourland trynėsi už jo. Iš apšviestos salės lįkstė nebuvo tokia ryški. Jenkinsui ji atrodo kaip dėmė keistos raudonos šviesos. Tai buvo nepanašu į nieką, ką jis žinojo, o jis žinojo visus lėktuvų tipus.
Kol Jenkins ir Bourland veizėjo į Lėkštę, kapitonas Adicles išskubėjo iš kabinos. Miegantis keleivis pabudo, kai Adickes pasilenkė pažiūrėti per jo langą:
– Ką tai reiškia, kas vyksta? – jis paklausė.
– Ar tai matei? Noriu daugybės liudininkų.
Dešinės pusės keleiviai žiūrėjo į Lėkštę, bet gale stiuardesė turėjo sunkumų. Keli keleiviai, kaip ir vienas visai įkaušęs, manė, kad visas šis dalykas tėra triukas.
– Tikrai, leiskite visiems pažiūrėti į skraidančią lėkštę. Tegu pamato mažus žmogeliukus iš Marso – šūkavo tasai.
Staiga jis sustojo pražiota burna, kai pamatė keistą rausvą švytintį objektą už sparno. Išsprogusiomis akimis jis klestelėjo į savo krėslą.
Kai Adickes grįžo į kabiną, Manning padėjo mikrofoną:
– Aš iškviečiau South Bend radijo pamainą. Liepiau jiems išeiti ir pažiūrėti, ar gali matyti objektą.
Adickes pabandė dar kartą atsargiai priartėti prie Lėkštės. Kai objektas vėl pasitraukė, jis staigiai pasuko, kad skrietų tiesiai į jį. Akimirksniu švytintis diskas nunėrė. Mažiau kaip per sekundę jis nusileido 1500 pėdų judėdamas į šiaurę už South Bend. Jo greitis buvo iki 400 mylių. Po kelių minučių blanki švieselė dar matėsi, tada išblėso ir išnyko.
Adickes radijo šaukinys į Čikagą buvo sujudino laikraštininkus. Reporteriai laukė aerouoste ir pasakojimas netrukus pasirodė. Jis patraukė dėmesį – tai nebuvo dar viena juokinga skraidančios lėkštės istorija. Be komandos NSO regėjo keleiviai.
Visi trys komandos nariai buvo apklausti. Visi, išskyrus 5 iš 16 keleivių nustatyti. Liudijimai buvo paimti telefonu iš Sietlo, Mineapolio, Čikagos, Deitono ir kt. miestų. Liudijimuose buvo skirtumų. Išsakyta daug variantų, kas tai galėjo būti.
Vienas jų buvo Samuel N.Miller, “Goodman Jewelry Co” iš St.Paul (Minesota) menedžeris. 5-I “International Harvester Co” atstovai atsisakė interviu. Du jų dirbo Čikagoje (Gelzer ir Irwin), kiti Springfielde, Ohajo valst.: darbų vykdytojas Drum, intendantas Andersonir Smith. Kiti Harvester darbuotojai išsakė jų atsiliepimus.
Harold C.Weiner sakėsi nematęs Lėkštės. Jis sėdėjo kairėje (jis išsakė sprogusios katilinės idėją).
Lėkštę matė Martin Nerat, “Schwernal Trucking Co” darbuotojas. Dar penkių keleivių vardai: Berder, Guttfred, Kehma, Moran ir Moseley.
