Uždenk man akis, kad nematyčiau Jo
Dažnai savęs klausiu kaip viskas pasibaigs? Negi liks taip, kaip dabar? Iš vienos pusės aš jam labai dėkinga. Jis išmokė mane, kad į tuos, kurie pavydi, apšnekinėja, smerkia ar nekenčia nereikia kreipti dėmesio. O aš kaip kvailelė visada jį gindavau.
“Tu pažiūrėk į Jį… Asilas grynas. Mažius nelaimingas.”
O aš stovėjau už Jį. Visada išgirdus apie sakant blogai mano artimiems žmonėms, kurie žino, jog Jis man kažkas daugiau puldavau jį ginti. Laikui bėgant išmokau nueiti toliau. “Juk kai negirdi – neskauda, ar ne?” Tai buvo Jo žodžiai. Daugelis mano vyriškosios lyties draugų jo nekesdavo, apšnekinėdavo ir peikdavo, bet pasitaikius progai pabūt su juo ar pakalbėt, taip atsiprašant lysdavo į šikną. Jie Jo nekentė, nes pavydėjo.
Jis žinojo tai, bet vistiek buvo toks kaip visada, nes Jis žinojo, kad iš bet ko galima išpešt naudos ir sau. Kai daugelis mus supiršo, jis gavo didelę reklamą. Kai tuo tarpu aš visiems aiškinau, kad mūsų niekas nesieja Jis tik nusišypsodavo ir nueidavo.
Merginos jį mylėjo. Nežinau dėl ko jis sulaukdavo tokio susidomėjimo. Viso labo, kad jo ūgis nesiekė nes 1.60. Jis naudojosi visomis progomis ir dabar jis liko geriausioj vietoj. Ir nesvarbu, kad sakė, jog aš kitokia, ir dėl manęs jis galėtų pasikeist, nes myli. Jis taip nuoširdžiai tai tvirtino, kad aš beveik patikėjau.
Dabar kai viskas stojo į savo vėžes Jis žiūri, bet tyli. Siunčia signalus, bet nieko nedaro. Nes aš tokia kitokia. Visai kaip nepažįstamas objektas jam. Bet Jis myli ir aš tai jaučiu kiekvieną kartą kai jis praeina pro mane. Akys pilnos vilties ir meilės. Man prisėdus prie jo, jam pašiurpsta oda. Kai atsisveikinu su jo draugu ir jį apkabinu, matau kaip dreba jo rankos nes jis nori būti ten lygiai taip pat kaip ir aš. Ir net jei jis suklystu trečią kart, aš jį priimčiau atgal. Nes reikalingas man jis, o ne jo klaidos.
Žinau visi sako, kad per daug Jį myliu. Bet kitaip aš jau nebemoku. Ir tukstantinį kartą nebemėginsiu jo pamiršti, kai jis sukiojas visada aplinkui. Prašau Dievo, kad jis uždengtu man akis ir nematyčiau jo. Bet Jis žino, kad tą pati mergaitė dar čia. Iš išorės ji kitokia šalta, stipri, bet ji tokia tik todėl, kad viduje bet kas galėtų ją palaužti.
Vis dar laukiu. Nes juk kai myli geresnių nėra.
