Tobula meilė išveja baimę
Valentino diena, kaip meilės šventė, sėkmingai prigijo ir Lietuvoje. Tik pati meilės samprata lieka iki galo neaiški. Mokslininkai ir pamokslininkai skirsto meilę rūšimis ir porūšiais, suteikdami meilėms pavadinimus, tačiau jos apraiškų šiandieniniame pasaulyje juntame vis mažiau ir mažiau. Visi esame girdėję apie Agape, Erosą, Pragma, Liudus ir kt. ( K. Henrick), Stembergo trikompnentę meilės teoriją (1997 m.), kuri yra tiesiog stulbinančiai paprasta ir aiški. Ir tos žinios šiek tiek padeda. Nei daugiau nei mažiau, negu šiek tiek, nes žinoti ir mylėti yra toli gražu ne tas pats. Meilės patyrimo kasdien trokšta milijonai žmonių. Trokšta ir ilgisi nuo pirmų kūdikystės akimirkų iki paskutinio atodūsio senatvėje. Meilė suteikia prasmę gyvenimui ir vidinę motyvaciją darbui. Meilė yra gyvenimo eleksyras, be kurio nėra nei paties gyvenimo. O ir pats meilės šaltinis – mūsų Kūrėjas, kurio visa esybė ir esmė trykša meile, yra palankus mums, norintiems mokytis mylėti.
Tik verslo pasauliui vargu ar naudinga mylinčių žmonių visuomenė. Juk žmonės, bijantys visko ir visuomet, yra geriausi vartotojai. Juos lengva įtikinti, lengva valdyti. Tad žmonija tendencingai mokoma godumo, besaikio vartojimo ir baimės…
Baimės neturėti tiek, kiek kiti, baimės būti ne toks kaip kiti, baimės prarasti tai, ką turi ir daugelio kitų. Baimėms net nereikia kurti pavadinimų, jų jėga galingiausiai veikia nepripažįstantiems ir nenorintiems pažinti baimės šaknų. Tiesa, perskaitę fobijų sąrašą, tikriausiai leipstate iš juoko, atradę šimtus jų rūšių abėcėlės tvarka, pradedant vorų baime, arachnefobija, baigiant akių atmerkimo baime, optofobija ar net prancūzų baime frankofobija.
O ar kada susimąstėte, jog baimė, yra didelis meilės priešas? Kodėl baimė, o ne, pavyzdžiui, pyktis? Ji tiesiog draudžia jausti tai, ką jauti. Taip saugiau. Ji išmoko paslėpti jausmus taip, jog galiausiai jų nebeatpažįstame, taip pat ir meilės. Baimė apakina žmones ir daro apatiškus, ji, kaip dvasinis paralyžius, sustingdo ir įkalina žmogų ir jo jausmus nematomame sielos narve.
Štai susitinka žvilgsniai ir akys nekalba, jos nebylios. Ar tai ne tragedija? Kai žmogus neturi balso, jį suvokiame kaip išskirtinį, tačiau kai akyse neliepsnoja meilė, tai priimame kaip normalų dalyką, nes… visi esame mirę. Mirę gyvybei ir Meilės dvasiai, kuri taip arti mūsų. Meilė mumyse užgesinta ir žmogaus sieloje nebėra jokios gyvybės, egzistuojame tarsi robotai. Todėl ir empatijos, kito žmogaus pajautimo, visuomenėje tenka ieškoti lyg su žiburiu. Net ir į šeimą, kur gimsta meilės kibirkštėlės, baimė patenka nesunkiai, dėvėdama pačios meilės kaukę. Motinos nori besąlygiškai mylėti savo vaikus, bet bijo prarasti karjerą, vyrai taip sunerimę dėl šeimos aprūpinimo, jog galiausiai praranda pačią šeimą. Baimė yra įkalinusi žmoniją. Nerimas yra šio amžiaus žmonių sielų valdytojas. Psichologija nerimo rūšis įvardija kaip emocinius sutrikimus: obsesiniai kompulsiniai sutrikimai, generalizuotas nerimas, bipolis sutrikimas, depresija. Tačiau kažkur parašyta, jog „tobula meilė išveja baimę”. Vadinasi, išeitis yra nežmogiška. Tobula meilė gali sklisti tik iš vienintelio šaltinio, to, kuris ir yra Meilės esybė ir esmė.
Per Viešpatį Kristų ji yra tiesiog dovanojama kiekvienam, kuris tiki ir prašo šios malonės mylėti ir būti mylimam. Juk meilė yra gyvenimo eleksyras, jo prasmė ir be jos nėra nei paties gyvenimo. Išmintingiausias iš apaštalų yra taręs: „Net jei turėčiau visą turtą, žinočiau visas paslaptis ir mokslą, bet neturėčiau meilės, aš būčiau niekas…” Meilė, kurios taip ilgimės šiandien yra taip arti mūsų. Tad ištieskime ranką ir susiliekime su Tuo, kuris yra Meilė, nes be meilės esame niekas.
