Teisybė gimsta meilėje
Kažkada seniai seniai vienas neatsargus filosofas pasakė tokią sparnuotą tezę – „teisybė gimsta ginčuose…“ Na, nuo tada ir prasidėjo… Nuo tada visa parlamentinė valstybių valdymo politika ir partinis gyvenimas yra paremtas ginčais, debatais ir kitokiomis muštynėmis. Ir niekas nebando su šia sparnuota fraze ginčytis. O juk ginčijamasi yra ne tik politikoje, bet ir alaus bare, šeimoje, mokykloje – žodžiu visur, kur tik žmogaus protas pasiekia. Proto šviesoj, širdies tamsoj – pasakytų poetas… O nesiginčija tik medžiai, žuvys, debesys, akmenys, katinai ir paukščiai. Nesiginčija ir vienas kitą mylintys žmonės… Jie sutaria. Daug kas galbūt galvoja, kad augalai ir mylintys žmonės nesiginčija dėl to, kad jie yra neprotingi. Bet… Tarkim, tie patys neprotingi medžiai išvalo žmonių priterštą orą, neprotingos daržovės ir vaisiai užaugina savyje tiek vitaminų pragertiems žmonių organizmams atstatyti, o gydomosios žolelės užaugina tiek vaistų, kiek joks protingas žmogus neužaugintų… O katės kiek šeimininko nervinių įtampų nuslopina bei ligų savo švelniom vibracijom išgydo… O šunys nuo nelaimių perspėja… Ypač, jeigu augalai ar gyvūnai yra auginami (bent jau) kaip lygiaverčiai partneriai – su meile, jeigu jie yra ne tik maitinami, bet ir kalbinami, jeigu jų prašoma pagalbos – tai jie padaro stebuklus… Įdomu, ar jūs galėtumėte nujausti ir perspėti savo šunį apie jam gręsiančias nelaimes?..
Kažkada teko skaityti nuostabų atsitikimą apie verslininką, kuris netekęs darbo, susirgo sunkia depresija bei įvairiom skrandžio ligom, ir jau galvojo, kaip čia greičiau sau galą pasidaryti… Galvodamas apie tą savo galą, jis kasdien vis važinėjo į savo kolektyvinį sodą užmiestyje ir ten kalbino savo pasodintąsias vyšnias. Vyšnios rudeniop jam užaugino tokias uogas, kad jis ne tik pasveiko nuo savo ligų, bet ir sektis jam ėmė daug labiau, negu sekėsi iki bankroto… Drįsčiau pastebėti, kad su vyšniomis jis nesiginčijo, o meiliai kalbėjosi…
Taigi, drįsčiau ginčytis, jog teiginys, kad „ginčuose gimsta teisybė“ yra visiška nesąmonė. Ginčuose gimsta pyktis, nepagarba. Ginčydamasis žmogus sureikšmina save, žemindamas savo priešininką. Žiūrint net ir į mūsų nuostabųjį Seimą, stebint žiniasklaidos patyčias bei nuožmius kaltinimus mažne visiems be išimties, pasidaro aišku, kad mums iki augalų ar katinų dar tolokai. Dar reikėtų pasivystyti…
Daug yra kalbama apie nerealiai didelį savižudybių skaičių Lietuvoje – dėl ko tai vyksta? Dėl to, kad nebėra meilės, o yra labai labai daug ginčų – visur… Seime, spaudoj, namie, mokykloj, gatvėj, alubary, tarpuvartėse… O va kapinėse tų ginčų nebėra – ten ramu, paukšteliai čiulba, žolytės svyruoja, vėjelis pučia…
Taigi, mieli Lietuvos piliečiai, nebesiginčykim, o mylėkim vieni kitus, džiaukimės vieni kitais ir vieni kitiems padėkim. Juk koks kūdikis gimsta ginčuose? Įsivaizduokit, jei jūs su savo žmona (ar vyru) mylėtumėtės lovoj karštai besiginčydami ir diskutuodami, – kas gimtų? Gimtų protingas vaikelis it koks Seimo narys ir pradėtų nuo pirmų žodžių su tėvais ginčytis. O jei pasimylėtumėt taikoj, sakydami vienas kitam į ausį meilius žodžius, gimtų vaikelis ramus ir kilnios širdies it koks dievuliukas. (Kažkodėl nesakoma – kilnaus proto…)
Tai ką daryti? Galbūt reikia pradėti mylėtis visur – ir Seime, ir alubariuose, ir skersgatviuose? Na nesupraskit paraidžiui – tikrai nebūtina mylėtis su visomis sutiktomis panelėmis ar ponaičiais… Visa tai galima atlikti ir platoniškai – mylėtis dvasioje, it kokiam čiulbančiam paukšteliui… Tokia dieviška erotika – meilė savo artimui… O sparnuotą frazę „ginčuose gimsta teisybė“ siūlyčiau pakeisti kita fraze – „ teisybė gimsta meilėje“, kuri yra tyli, rami ir išmintinga:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
Bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
Žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
Ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
Tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
Jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
Bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta,
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia,visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
(1 Kor 12, 31b-8)
Vytautas V.Landsbergis
/kino režisierius/
