Pirmoji meilė

Mokytojas + mokinė = KM?

Ši istorija nutiko viename iš mažesniųjų Lietuvos miestelių (pavadinimas redakcijai žinomas). 17-metė Inga baigusi 11-ąją klasę susibičiuliavo su savo mokyklos vokiečių kalbos mokytoju. Tokia “pedagoginė praktika” ją paveikė labai keistai – mergina ne tik nusivylė meile, bet net iki šiol nebaigė mokyklos (dabar jai 19-ka)!

Mokytoją pasiuntė… dangus

Buvo karšta vasara. Inga su drauge tingiai sliūkino šaligatviu – o ką veikti, kai daržai seniai nuravėti, o apsnūdusiame miestelyje nepakeliamai nuobodu? “Ak, kad taip kokį nuotykį ar bent pora vaikinų įdomesnių,” – sudejavo draugė. Galbūt iš tiesų kažkas danguje išgirdo šį sunkų atodūsį – po minutėlės, šauniai cyptelėjęs stabdžiais, šalia stabtelėjo automobilis. Jame – du smalsūs vyrukai: vienas – baisiausiai linksmas ir šnekus (“oi, kokios gražios merginos, lipkit, pavėžinsim”), antras – sutrikęs ir nedrąsus. “Turbūt todėl, kad jis – mokytojas, ne kartą mačiau koridoriuose, paralelinei klasei dėsto vokiečių,” – pamanė Inga. Linksmasis vairuotojas įkalbėjo jas vakarop nuvažiuoti išsimaudyti – draugės pasišnibždėjusios sutiko, nes dar vieno nuobodaus vakaro perspektyva joms atrodė beveik nepakeliama.

“Žinau, ką veikei praeitą vasarą”

Besimaudant atsirado vyno, šampano – nuo jo ir mokytojas Irmantas padrąsėjo. Jis švelniai kalbino Ingą: net nupasakojo, kokiais drabužiais mergina vilkėjo praeitą vasarą, kokios spalvos bateliais avėjo! “Tai beeeent, – apstulbo mergina, – tai aš jam jau seniai patinku, o net nenutuokiau! O kaaaaip atrodo – sportiškas, gražuolis! Kur buvo mano akys anksčiau?” Panelei iš laimės svaigo galva, o čia dar Irmantas pakalbino pasimatyti rytoj. Draugė, nors ir pavydėjo, ragino: “Na, ką tu čia “tempi gumą”, sutik, nesispyriok.” Inga labai ir nesipriešino – maudynių pabaigoje užrašė savo telefono numerį ir nekantriai laukė rytdienos.

Įsimylėjęs “zuikelis”

“Susitikę nuėjome į kavinę ir ilgai kalbėjomės. Mokytojas sakė, kad norėtų draugauti rimčiau: “Esu tik šešeriais metais už tave vyresnis, jei mudu sutartume, ir viskas klostytųsi gerai, tai ilgainiui gal… (suprask, vestuvės?)” Paskatinta tokių pažadų Inga su mokytoju ėmė susitikinėti kasdien. “Buvo nepaprastai smagu: ir sutardavome puikiai, ir laiką smagiai leidome – nulėkdavome į Palangą, surengdavome turistinius žygius, aplankydavome barus, kinus. Po mėnesio Irmantas įteikė lapuką, ant kurio nepažįstamomis man kalbomis užrašė kelias frazes. Tarė: “Išsiversi pati.” Apsikroviau žodynais. Virpančia širdimi perskaičiau: “Zuikuti, myliu tave labai!” Negalėjau patikėti – negi rimtas, solidus vyriškis taip susižavėjo eiline mokinuke? Pasigyriau draugei, tėvams – labai džiaugiausi, kad Irmantas neatsisakė pas mus užeiti. Po savaitės prisipažinau pati – aš iš tiesų įsimylėjau mokytoją iki ausų! Sapnuodavau jį naktimis, kliedėdavau dienomis! Pasaulis nušvito skaisčiau už saulę, sklandžiau rožinėse svajonėse ir nepaprastose viltyse. Atrodė, kad jei reikėtų, už Irmantą net gyvybę atiduočiau.”

Mokytojas pasakė – šventa!

Gyvybės, laimė, Irmantui neprireikė, tačiau miglotų svajų irgi atrodė per maža. Po kurio laiko jo namuose pora pirmą kartą pasimylėjo. “Man labai labai patiko. Jam, matyt, irgi – mokytojas net užsigeidė mylėtis kasdien. Dažniausiai “tai” darydavome Irmanto tėvų sodo namelyje užmiestyje (savo tėvams, aišku, nieko nesakiau). Mylimasis mane visiškai pavergė – jaučiausi apsvaigusi ir sutikau su bet kokiais jo reikalavimais. Irmantui nepatinka mano draugės? Puiku, aš su jomis nebendrausiu. Jis nenori, kad lankyčiausi klasės vakarėliuose? Nė nosies ten nebekišiu. Atsibodo mylėtis su “gumyte”? Gerai, apsieisime be jos. Tačiau vis dėlto atsargiai pasiteiravau: “O kas bus, jei pastosiu?” “Kai pastosi, tada ir žiūrėsim. Bet gal nieko neatsitiks…” Dar nedrąsiau sušnibždėjau: “O tu manęs tada nepaliksi?” “Pagyvensim – pamatysim. Pažadėk, kad tu pati nesukvailiosi dėl kokio bendraamžio!” Na, tokio pažado nė prašyti nereikėjo: juk jis – visas mano gyvenimas, ir daugiau nė vieno žmogaus žemėje man nebereikia.”

Tėveliu tapti nenorėjo

Prabėgo keli mėnesiai. Vieną gražią dieną Inga pasijuto esanti nėščia. “Visai nenusiminiau, atvirkščiai – džiūgavau. Gimdysiu nuo mylimojo vaiką, visą gyvenimą būsime kartu. Skubiai naujieną pranešiau Irmantui – buvau pritrenkta, kai jis griežtai tarė: “To vaiko nenoriu. Tu dar jauna, visas gyvenimas prieš akis, o man rūpi karjera.” Suskaudo širdį, jaučiausi beprotiškai pažeminta ir tokia kvaila su savo džiaugsmu. Nepajėgiau suvokti, kaip jis mane mylėdamas gali būti toks kategoriškas? O kaip gi mūsų svajonės, planai? “Mes nesituoksime, vaiko teks atsikratyti,” – kirto dar pikčiau.”

Baimės akys didelės

Dar kurį laiką jiedu susitikinėjo, tačiau pasimatymų nuotaikos smarkiai skyrėsi nuo ankstesniųjų – Inga verkdavo, Irmantas šaltai tylėdavo ir net neatsakinėdavo į susijaudinusios merginos klausimus. Paskui paskambino: “Ruoškis, vyksim į Klaipėdą, į ligoninę. Aš dėl visko susitariau ir apmokėsiu išlaidas”. “Irmantas nuvežė, įteikė 300 Lt ir paleido prie ligoninės durų – dar bandžiau kažką lementi, bet tik pastūmėjo įėjimo link ir tarė: “Nepasiryši – auginsi vaiką viena. Eik ir susitvarkyk”. Ką beveiksi – taip ir padariau.” O kaip tėvai? “Jiems neprisipažinau, bijojau – sugalvojau kažkokią pateisinamą priežastį dingti kelioms dienoms. Nei mama, nei tėtis apie tai iki šiol nežino.” O kiti – kaimynai, klasiokai, mokytojai? “Visi matė, kad kartu vaikštinėjame – Irmantas nesislėpė. Tačiau kas galėjo žinoti apie kasdienį mylėjimąsi? Aišku, žmonės plakė liežuviais, bet apkalbomis viskas ir baigėsi. Kai pastojau, dar labiau saugojausi išsiduoti – juk pati pirmoji ir nukentėčiau. Labai bijojau pasmerkimo ir pajuokos.”

Nesubrendęs pedagogas

Ingą iš ligoninės pasiėmė jau visai kitoks Irmantas – ne tas, kurį ji pažinojo ir mylėjo. Šaltas ir išdidus, net nepasiteiravo, kaip mergina jaučiasi. “Supratau, kad mūsų santykiai byra, bet vis dar negalėjau tuo patikėti. Nedrąsiai teištariau: “Irmantai, o kaip gi bus su mumis?” Atsakė: “O tau dar neaišku? – “Kodėl taip, juk sakei, kad… myli? Kaip dabar gyvensiu toliau?” Jis šiek tiek sušvelnėjo: “Nepyk, gal aš dar nesubrendęs. Vieno prašau – nemesk mokslo. Gal po kurio laiko vėl būsim kartu. O vaikas man tikrai per ankstyvas rūpestis”. Taip jie ir išsiskyrė. Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad Irmantas po pusmečio vedė, o jo žmona greitai pastojo. Inga iki šiol nesupranta: “Kas gi pasikeitė per vienerius metus, kad kitas vaikas atrodė “ne per anksti”? Turbūt mokytojui paprasčiausiai atsibodau?”

Išsigelbėjimas – “baliuose”?

Po “skyrybų” Ingai prasidėjo juodasis laikotarpis: ašaromis jis nesibaigė, merginą retai matydavo mokykloje, dažniau – miestelio baruose visiškai nusitašiusią. “Niekaip negalėjau užsimiršti, nesupratau, už ką buvau taip nubausta. Tik dabar atsivėrė akys – svajojau ir mylėjau viena, skraidžiau padebesiais net nepastebėdama, kad Irmanto nuotaikos ir jausmai visai kitokie.” Ingos mama matė, kad dukrai blogai, ir vis klausinėjo: “Vaikeli, kas atsitiko, kodėl išsiskyrei su draugu? – “Nežinau, mama, nieko aš nebežinau”, – netroškau knistis po praeitį, juk jos nebepakeisi. Kartais mieste išvysdavau Irmantą – jis jau vaikščiojo su kita. Skaudžiai nudiegdavo širdį, ir dar įnirtingiau puldavau svaigintis. Įvairiausi baliai mane žudė, bet keisčiausia, kad juose sutikau ir nenumatytą gelbėtoją.” Kaip gi taip? “Ogi atsirado žmogus, kuris mane, tokią susmukusią ir panikuojančią, pamilo – iki šiol nesuprantu už ką.”

Nenumatytas gelbėtojas

Taigi teisingai senoliai sakydavo, kad likimo keliai nežinomi – vis giliau besmunkančią Ingą iš alkoholizmo duobės ištraukė 22 metų Martynas (jis žaisdavo biliardą tame bare, kur Inga dažniausiai girtuokliaudavo). Vaikinas atsargiai pakalbindavo, švelniai asistuodavo – netrukus jiedu tapo gerais draugais. “Martynas prisipažino, kad jam patinku. Atrėžiau, jog bendrauti galime, tačiau nieko daugiau – esu labai įskaudinta ir daugiau niekada nebepamilsiu. Išklojau skaudžią savo istoriją – netroškau, kad iš kitų išgirstų blogiausią variantą (žinot žmonių liežuvius). Martynas kaip įmanydamas stengėsi paguosti: kalbindavo, pasakodavo linksmas istorijas, o paskui bumpt – pasakė, kad mane labai myli, kad neskubėčiau jo atstumti, kad būtų labai miela, jei kartu sutiktume Naujuosius Metus. Susigraudinau – koks nuoširdus žmogus, kaip gera jausti šilumą ir užuojautą. Sutikome Naujuosius, o po trijų mėnesių jis supažindino mane su savo tėvais.”

Vėl nėščia!

Netrukus Inga pajuto, kad Martynas jai reiškia šį tą daugiau nei paprastas draugas. Ir kartą (nuo draugystės pradžios praėjo keli mėnesiai) intymioje aplinkoje jam atsidavė: “Buvo kiek nejauku, bijojau, kad pasinaudojęs nepamestų kaip anas. Bet viskas susiklostė puikiai – Martynas tapo dar švelnesnis ir atidesnis. Dažnai įteikdavo mielų dovanėlių, nuolat teiraudavosi, ką man patiktų veikti ar kur nueiti.”

Po keturių tokios idilijos mėnesių Inga vėl pastojo. Žinoma, klaikiai išsigando – ar tik nepasikartos ankstesnysis scenarijus, ar tik neteks vėl kentėti? “Kai pranešiau Mažiui (taip dažnai vadindavau Martyną) naujieną, jis labai nustebo. Galbūt to kūdikio nenorėjo, gal jis irgi atrodė “per ankstyvas”, tačiau nė žodeliu neišsidavė.”

Vestuvės “ant smūgio”

Situacija buvo labai nedėkinga – Ingai vos 17-ka, mokyklos nebaigusi, Martynas bedarbis. Tačiau jis griežtai uždraudė darytis abortą ir tą pačią dieną pasipiršo. “Iš ko gi mes gyvensime?” – paklausiau. “Susituoksime, išvažiuosiu į užsienį, užsidirbsiu – kuriam laikui užteks, o paskui pažiūrėsime.” Tačiau išvykti neprireikė – po savaitės Martynui pasiūlė laivų agento darbą Klaipėdoje, ir mes ėmėme ruoštis permainoms. Supažindinau būsimą vyrą su tėvais – vaikinas jiems patiko, ypač močiutei.

Išsinuomojome butą Klaipėdoje (jame iki šiol ir gyvename). Apsilankėme pas gydytojus (paaiškėjo, kad man tulžies pūslės akmenligė ir nėštumas bus labai sunkus – pusę jo prasivartysiu ligoninėse). Galiausiai 2000-ųjų rugpjūčio 18-ąją tyliai ir ramiai susituokėme.”

Gražiausia miestelio pora

Mažiausiai patenkinti, ko gero, atrodė Martyno tėvai: mama, išgirdusi apie būsimas vestuves, net suklupo ir suaimanavo: “Ką gi tu darai, sūnau?” Tačiau dabar visi jaučiasi laimingi: pora net vadinama geriausia ir sėkmingiausia miestelio šeima. “Esu nepaprastai laiminga ir įsimylėjusi savo vyrą bei sūnų, kuriam dabar vieneri metukai. Jis toks pat stiprus ir žavingas kaip jo tėtis! Martynas tebėra geras ir atidus – aš net jaučiuosi neverta tokio dėmesio (juk kartais tiek ožiuojuosi ar zirziu)! Vienintelė mano svajonė – baigti mokyklą ir įsigyti kokią specialybę (jaučiuosi pilka pelytė prieš Martyną, kuris turi patinkantį ir gerai mokamą darbą). O šiaip daugiau nieko netrokštu – manau, Dievas jau atlygino už visus skausmus ir kančias. Tiesa, kai išgirstu minint pirmąją meilę, net šiurpas nukrečia – man ji atrodo tokia nevaldoma ir baisi, nes jauna panelė neturi jokios patirties ir negali atpažinti prie savęs besiartinančio niekšo.”

Naivus smalsumas, per didelis pasitikėjimas ir beprotiškas paklusnumas vos nesugriovė Ingos gyvenimo. Toks tas pirmasis įsimylėjimas – atveri širdį ir tampi aklas. Aklas, bejėgis ir pažeidžiamas. Gerai, jei kitas irgi myli. O jeigu ne?

Išnaša:

“Jis paklausė manęs: “Ar nepaliksi manęs dėl bendraamžio?” Pasibaisėjusi atkirtau: “Tai neįmanoma! Tu – visas mano gyvenimas, ir man daugiau nė vieno žmogaus žemėje nebereikia.”