Pirmoji mano meilė

Atverkim duris į vieną mano jaunystės dieną. Tebūnie ši istorija Egipto piramidžių senumo, bet aš ją papasakosiu.

Pirmoji mano meilė buvo nuostabus žmogus, Robertas. Neliaupsinsiu jo kerinčios išvaizdos ir skvarbaus proto, plataus akiračio ir kitokių privalumų. Tiesiog pasakysiu, kad tą žmogų mylėti buvo verta.

Tai štai, atostogas mes nusprendėm praleisti kartu ir išvažiavom į Nidą. Keistai su tokiu gražuoliu jaučiausi pliaže, visos merginos kokių tik mankštos pratimų nedarė, kad jis atkreiptų dėmesį. 16 metų džiūsna, su neaiškios kilmės maudymosi kostiumėliu, joms kėlė tiek grėsmės kiek ir voriukas ant palangės. Kai Robertas išlipdavo iš jūros, visas įdegęs, per jo nuostabų kūną risdavosi vandens lašai, o mėlynos kaip dangus akys šypsodavosi, visos kaimynės, kaip susitarę tiesdavo savo kremus ir prašydavo patepti nugaras. Toks jau yra tas grožis, jis veda iš proto visus. Bet aš ne apie tai.

Tą vakarą nusprendėm nueiti pasišokti į keltą. Prigriebėm dar vieną jo draugą, kad būtų linksmiau. Taip sėdėjom kelte už staliuko, klausėmės muzikos, šokom ir plaukėm per marias. O tada mudu su Robertu susiginčijom ir paskutinė pokalbio frazė buvo tokia, ją pasakiau pasikarščiavusi aš pati:

-Gerai, padarom pertraukėlę. Tu pašok su kuo tik nori, aš padarysiu tą patį. Jeigu kas klaustų, kodėl mes atėjom kartu, pasakysim, kad tu mano pusbrolis.

Robertas linktelėjo galva, nieko nelaukdamas atsistojo ir priėjęs prie gretimo staliuko, pakvietė šokti dailią blondinę. Blondinei iš tos laimės širdis vos neplyšo, ir jie pradėjo judėti muzikos ritmu. Atsisukau į mūsų draugą, galvojau, neatsisakys damai padėti, bet pasirodo ta revoliucija ne jo jėgoms, todėl jis dingo. Na galvoju, baisus čia daiktas, pakabinsiu ką nors. Tik va  mano apranga kabinimui aiškiai netinka dėl paprasto dalyko, ėjau šokti su savo vaikinu, apsirengiau bet kaip. Ant mano užpakalio plačios kelnės, tarsi užuomina į kreivas kojas. Bliuzelė labai šiaip sau. Na viskas daugiau, sakykim, sportui tiktų, bet ką padarysi, teks žaisti tokiomis kortomis, kurios yra padalintos. Pasitaisau blakstienas, pakramtau lūpas, tuomet atsisuku į tą vietą, kur būriuojasi norintys pašokti ir pamatau, kad visi jau senokai susiporavę. Niekas neberamsto turėklų, visi su taurėmis šnekučiuojasi arba šoka. Tik tada supratau ką aš padariau!!! Robertas retkarčiais nusijuokia, iš tolo man mosteli, jo naujoji mergina laiminga, o aš už staliuko sėdžiu kaip po padidinamuoju stiklu ir visi, atrodo, mato mano gėdą. Ir kiekvienas galvoja: ”Vargšiukė, sėdi viena, tokia liūdna, bet kur ji bus linksma su šitom plačiom kelnėm. Matyt slepia kreivas kojas, ne kitaip.” Taigi mano paranoja mane išvaro į kitą kelto galą, kuriame nėra jokio žmogaus. Perlinkstu per turėklus, nes turiu labai rimtų ketinimų pasūdyti savo ašaromis marias. Dangaus pagalbos net nesitikiu, nes kai esi su tokiom baisiom kelnėm, dangaus vartai uždari. Ir tada išgirstu balsą:

-Ko liūdi?

Tiesą pasakius per ašaras matau žmogišką būtybę, ir jeigu klausa neapgauna, turėtų būti vaikinas. Per daug nesitikiu, nes kreivas kojas slapstančiom merginom tenka tik kuproti vaikinai. Kai ašarų uždanga išgaruoja, maloniai nustembu. Prieš mane stovi vaikinas be kupros, su visais dantimis, su visais plaukais ir negi sakyčiau gražus.

-Gal nori pašokti?

Šitas humoristas klausia ar noriu pašokti? Griebiu jam už rankos ir po minutėlės mes jau trepsim prieš nustebusias ir nepatenkintas Roberto akis! Gyvenimas gražus. Ką ten, jis nuostabus, nes matau mėlynose akyse pavydo ugneles. Robertas iš visos širdies troško mane pamokyti. Kad nebeliko nei vieno laisvo vaikino, puikiausiai matė, dėl to jo šypsena nebe tokia plati ir juokai baigėsi. Už tad man visas tas cirkas prieš akis. Kiekvienas Išgelbėtojo žodis man kaip muzika, trijų žodžių derinys man kas kart sukelia juoką, o į Robertą žiūrėti nustoju, vaidinu, kad jo surūgęs veidas man gadina nuotaiką. Kur gi ne! Kuo jam blogesnė nuotaika, tuo akivaizdžiau matau, kaip jis mane myli. Kur nemylės, jis vienintelis iš čia esančių vyrų žino, kad po plačiom kelnėm labai gražios kojos!

Po kelių valandų šokiai baigiasi. Robertui palengvėja. Jis griebia mane už parankės, už kitos parankės savo blondinę ir sako:

-Lina, aš tave palydžiu namo, o tada palydėsiu šią šaunią panelę.

Jam prie ausies palinksta Išgelbėtojas:

-Nesirūpink, tavo puseserę palydėsiu aš, judu eikit.

Nežinau kas ten girgžtelėjo, ar tai Roberto dantys, ar tai keltas pasitrynė į prieplauką:

-Ne, nereikia, aš pats susitvarkysiu, tu jau gali eiti namo.

Nieko nelaukdama įsikabinu Išgelbėtojui į parankę:

– Tegul palydi jis, nenoriu judviem trukdyti.

Roberto akys pasiunčia man keletą žaibų ir mes išsiskirstom.

Prie namų su Išgelbėtoju maloniai pasišnekučiuojam:

– Bet tavo pusbrolis keistas kažkoks.

– Cha cha…Mano giminėj jis dar ne blogiausias variantas.

-Nebaugink…cha cha.. Susitikim rytoj…

Man atvimpa žiauna:

-Bet pusbrolis…

-Nebūk mažas vaikas, tavo pusbrolis rytoj galės susitikti su blondine. O mes jiems netrukdysim…

Tada sušnara krūmai ir nuleidęs galvą ateina Robertas. Jis mus pamato, bet neatpažįsta tamsoje ir pro mus praeina. Po to stabteli, grįžta ir nustebęs žiūri į mane…

Užverkime duris į praeitį. Palikime tuos jaunuolius aiškintis tarpusavyje. Jie visi karštakošiai ir naivūs. Jie dar nežino, kad rytoj Išgelbėtojas atskubės pas Liną su gėlėmis ir sukels dar vieną jausmų audrą.

Jie dar nežino , kad po trijų mėnesių Lina ir Robertas vis tik išsiskirs.

Jie dar nežino, kad po penkių metų jie vėl susitiks. Robertas papasakos apie Liną viską, kokios spalvos užuolaidos kabo jos kambario lange, kokios gėlės žydi jos balkone, žinos ir tai, kad ji dar neištekėjo.

Robertas papasakos apie tai, kad vos nevedė merginos labai panašios į Liną, bet vis tik nevedė. Juk ji buvo ne Lina. O Lina tai išgirdus apverks jo marškinius ir prisipažins, kad kiekvieną sutiktą vaikiną lygina su Robertu ir kad ji nuo to labai pavargo…Tas vakaras bus pilnas prisipažinimų.

……………………………………..

Visai neseniai man sudrebėjo širdis, nes vėl pamačiau Robertą. Ėjo gatve. Ką padariau aš? Nieko. Tik tvirčiau suspaudžiau savo vyro ranką…

Kada nors aš būtinai padėkosiu Robertui už tai, kad mane paliko. Bet dar ne dabar. Dar ne.

Mano pirmoji meilė buvo platoniška. Seksui dar ilgai jaučiausi per jauna. Dėl to ir išsiskyrėm.

Pieštukėli, tai ką sužinojau po penkių metų, man suteikė sparnus. Nesvarbu kokios priežastys žmones išskiria, gal tu kaip ir aš, esi ir būsi jam vienintelė gyvenimo meilė. Gal jis išsitrauks sutrintą užrašų  knygelę, kurioje kadaise savo ranka užrašei namų adresą ir tu suprasi, kaip stipriai, visus tuos metus, diena iš dienos buvai mylima…