Nuo liguisto polinkio iki sveikos meilės

Vis dar pasitaiko vyrų ir moterų, neatskiriančių, kas yra sveika, brandi,abipusė meilė ir kas yra įkyri, priklausoma,liguista, nesubrendusi meilė. Tiek moterys, tiek vyrai retkarčiais arba nuolat gali patirti kankinančius meilės santykius.

Tikra meilė yra gaivinanti. Tai brangi, ugdanti energija, kuriai nera ribų. Ji ne žeidžia, bet gydo.

Tad labai svarbu identifikuoti meiles MANIJĄ, liguistą meilę, nustatyti sveikos meilės savybes ir išlaisvinti žmogų, kad jis galėtų gyventi visavertį gyvenimą.

Kaip teigia Brenda Schaeffer, liguistos meilės atveju dauguma širdžių buvo užgautos, o būtent nepagydyta širdis veda prie nesveiko prisirišimo, euforijos,romantikos ar sekso, kuriuos mes vadiname „meilės manija“.

Įsivaizduokite, kad širdis turi du emocijų kompleksus. Žemutinės emocijos yra susijusios su skriaudomis ir įžeidimais, kurie lemia tai, jog mes meilei, kurią suteikiame kitiems, keliame sąlygas, tačiau mūsų sąlygos retai išpildomos, ir dėl to mes jaučiamės vieniši, atskirti, neramūs, pavydūs, sielvartingi, atstumti, pikti, nesaugūs, nekenčiami, nekenčiantys, atitolę ir sustingę. Kada pasiekiame šių jausmų šaltinį ir pradedame išmokti juos integruoti, mes pradedame jausti aukštesnius širdies jausmus, tuos, kurie veda prie gilios beasąlygiškos meilės, kuria galime mylėti. Kai tai atsitinka, mes jau nepriklausome nuo mūsų santykių, kad jaustumėmės gerai. Mes norime ieškoti, dalytis, apkabinti, duoti, ugdyti – viską dėl meilės.

Pirmoji meilė, kurią patiriame, ateina iš tėvų.. IDEALU, kai tėvų meilė besąlygiškai patvirtina vaiko vertę ir gyvenimą. Mama ir tėtis be vargo patenkina vaiko poreikius ir suteikia vaikui jausmą: „Gera gyventi! Gera būti savimi! Gera būti su kitais! Meilė nuostabi!“

Tie, kurie turi sunkumų mylėti save ir kitus, paprastai yra žmonės, iš kurių buvo atimtas tėvų rūpestis ir besąlygiška meilė. Besąlygiška meilė yra ta meilė, kuri vaikui sako: „Myliu tave tokį, koks esi, nesvarbu, kad ir kas būtų, nors galbūt man ne visuomet patinka tai, ką tu sakai, galvoji ar darai.“..

Meilės manija – tai pasikliovimas kažkuo išoriniu mėginant pasiekti, kad nepatenkinti poreikiai būtų išpildyti, kad būtų išvengta baimės ar emocinio skausmo, išspręstos problemos ir išlaikyta pusiausvyra. Paradoksas yra tas, kad meilės manija – mėginimas siekti, kad galėtume kontroliuoti savo gyvenimą, bet iš tiesų taip darydami mes prarandame kontrolę, atiduodami asmeninę galią kažkam kitam, o ne sau. Vėliau šis siekimas tampa nesveika priklausomybe nuo kitų. Tai dažnai susiję su jausmu „niekada negana“. Tai todėl, kad daugumos iš mūsų poreikiai nebuvo drausmingai patenkinti, kai buvome vaikai. Meilės manija – tai mėginimas patenkinti mūsų didėjantį alkį saugumui, jausmams, galiai, priklausomumui ir reikšmingumui.

Be to, meilės manija – tai tam tikra pasyvumo forma, ne tiesiogiai sprendžianti mūsų pačių problemas, o mėginanti slaptai bendrininkauti su kitais, kad jie mumis pasirūpintų ir kartu padėtų įveikti sunkumus.

Mes savanoriškai rūpinamės kitais savo pačių emocine sąskaita, arba mes mėginame kontroliuoti juos, kad patenkintume savo poreikius jų sąskaita. Nesvarbu, kaip bepasakytume, mes dairomės į kitus, kad „pataisytų“ mūsų baimę, skausmą ir nerimą, o eigos metu toleruojame arba patys taikome skaudinantį elgesį.

Psichologinės priklausomos meilės sėklos yra pasėjamos gyvenimo pradžioje, kai mes patiriame atvirą ar paslėptą skaudinimą iš tų, kuriuos mylime.

Nors vaikystėje fiziškai kraujomaiša gali niekuomet nebūti naudojama, bet ne mažiau pavojinga vaikystės amžiuje yra emocinė kraujomaiša.Emocinė kraujomaiša – kai iš vaikų nuolat reikalaujama pasirūpinti tėvų jausmais. Kartais toks reikalavimas yra paslėptas, o kartais atviras. Vaikas dažnai neteisingai supranta šį tylų gundymą kaip tėvų meilę. Kai reikalavimus kelia priešingos lyties tėvas ar motina, tai yra paslėpta kraujomaiša. Tėvas ar motina reikalauja iš vaiko, kad jis taptų surogatiniu partneriu.
Tokia partnerystė pastato vaiką į tokį prieštaringą vaidmenį, kuris virsta priklausomos meilės santykiais.

Esant liguistiems santykiams užslopinta energija, siekianti intymumo ir kūrybingumo, sukelia jaudinimąsi – dauguma žmonių pradeda žvalgytis į išorę, ieškodami paguodos ar sprendimo, ir dėl to gali palinkti į alkoholį, besaikį valgymą, romanus, darbą, sportą, religiją, lošimą ar kitus dalykus, galinčius virsti įkyrumais. Nors tokie liguisti polinkiai iš pradžių gali suteikti palengvėjimą, iš tikrųjų jie nepatenkina žmonių poreikių, nes tampa kitu klaidinančiu , netinkamu bandymu pabrėžti savigarbą, rasti gyvenimo prasmę arba paslėpti skausmą, kurį mes jaučiame, bet dar nesuvokiame.

Jeigu nusprendėte išsilaisvinti iš meilės manijos, tai turite atsisakyti būti kontroliuojami kitų ir patys kitų nekontroliuoti; turite nustoti manipuliavę kitais, kad gautumėt, ko jums reikia ar ko norite. Noras kontroliuoti kitus yra labai didelis, o jo atsisakymas neabejotinai sukels jums liūdesį. Bet ilgainiui ta kančia taps daug mažesnė negu skausmas, kurį jums ar kitiems kėlė liguisti santykiai.

Liguistai priklausomi santykiai yra paremti esminiais mūsų vaiko EGO būsenos įsitikinimais, kurie atsirado iš emociškai skausmingų patirčių. Per netinkamus santykius nuolat pasikartoja ankstesnio gyvenimo skausmas ir kas kartą iškyla seni jausmai bei mitai. Tokiais atvejais mes, patys nesuvokdami, stengiamės išvynioti neigiamą užsiprogramavimą, kurį atlikome dar vaikystėje. Tinkamas metas persiprogramuoti į pozityvius santykius gali būti gilių emocijų periodai. Jeigu jūsų širdis sudaužyta, galite pasakyti sau: „Šis skausmas pasibaigs, ir aš išmoksiu sveikai mylėti. Aš nustosiu elgtis destruktyviai, nes nusipelniau sveikos, laimingos meilės“.

Gyvenimas turi dvi kryptis – evoliuciją ir regresą: pirmoji yra judėjimas į priekį, o antroji – atgalinis judėjimas. Priešingai negu dauguma mano, labai nedaug žmonių išlieka tame pačiame lygmenyje; jie arba spirale kyla į viršų, arba leidžiasi žemyn.

Liguistas požiūris reiškia, kad mes žiūrime į išorę, neigiame ir slopiname savo galią bei reikalaujame, kad gyvenimas mums duotų prasmę. Išsilaisvinę iš priklausomybės suvokiame, kad gyvenimas MUMS NESKOLINGAS: greičiau jau mūsų pareiga suteikti gyvenimui prasmę. Išsilaisvinimas nuo praeities saitų negarantuoja neįtempto gyvenimo, bet įtampa tampa sveika ir skatina siekti savo idealų. Beviltiškumą nugalime – filosofų vadinamą „egzistencinę tuštumą“ užpildome – kai susikuriame savo gyvenimą, išnaudojame savo gyvenimo potencialą ir įnešame įnašą į pasaulio bendruomenę.

Šalia galimybės atrasti savo, kaip žmogaus, galutinį tikslą, gyvenimas mums pateikia situacijų, kurių iššūkiai turi tam tikrą prasmę. Asmuo, siekiantis gyventi visavertį gyvenimą, iš anksto laukia visų situacijų – netgi skausmingų – kaip galimybių praplėsti savo sąmoningumą.

Tada, kai išsivalome nuo susikaupusio psichinio sumišimo ir persisotinimo, viduje atrandame neribotą kiekį kūrybinės energijos. Tad geros kloties į savęs atradimą, pripažinimą ir tikrą meilę!