Meilės vergas
Dvidešimt septynerių metų televizijos ir radijo laidų vedėjas Aurimas Dautartas savo dabartinę būseną apibūdina “tarp dangaus ir žemės”. Prieš trejus metus susituokęs su metais jaunesne Elada ir susilaukę neseniai trečią gimtadienį šventusios dukrelės Gustės, jie jau metus negyvena drauge. Aurimas grįžo į gimtąjį Kauną, Elada liko Vilniuje. Aurimas turėjo galimybę apsvarstyti situaciją ir griebėsi veiksmų, kuriuos galėtum pavadinti “kaip iš kino filmo”.
“Panelė”: Aurimai, girdėjome bandai susitaikyti su savo buvusia žmona Elada?
Aurimas: Ne su buvusia, o su faktiškai esama. Oficialiai mes neišsiskyrę, tik kartu jau negyvenam.
“P.”: Kodėl?
A.: Kartais žmonės padaro kažką neapgalvotai, neprotingai. Jaunystė –kvailystė, bet atsiranda vaikai ir galbūt nepagalvoji apie atsakomybę, kuri ant tavo pečių gula… Tik tuo metu kai, jau viską sugadini, pradedi galvoti, kokias klaidas padarei. Tada suvoki, kad svarbiausias ir rimčiausias dalykas yra šeima. Ir pradedi “šuršalinti”, kaip viską suremontuoti ir vėl sudėti į krūvą…
“P.”: Retas taip sumąsto. Daugeliui principai neleid˛ia prisipa˛inti, kad prisidirbai ir dabar reikia srėbti.
A: Įsivaizduoju, kad dauguma vyrų renkasi lengvesnį santykių sprendimo būdą. Toliau tvirtina, kad yra teisūs. Ima nekęsti mylimos moters ir t.t, ir pan. Negalima nerūpestingai elgtis su moterimi, jeigu matai, kad jai reikia dėmesio, vadinasi iš tikrųjų jai reikia dėmesio! Anksčiau man taip neatrodė: ai, aimanuoja, pergyvena…praeis…nereikia dėl to sukti galvos. Jeigu moteris verkia, tai nebūtina iš karto susinervinti, trenkti durimis ir išeiti, palikti ją verkiančią. Reikia tiesiog paklausti, kas yra! Nereikia klausyti draugų, kurie sako: bus tų moterų, nesuk galvos, būk vyras – nenusileisk!
“P.”: Susivertei sau kaltę dėl išsiskyrimo?
A: Nebūna vienas žmogus kaltas, bet dauguma vyrų sako: “aš esu visiškai teisus!” Jausdamasis teisus, vyras nepripažįsta padarytų klaidų ir jam gyventi lengviau: “Pati kalta, nenorėjo su manim gyventi, dabar turbūt gailisi”. Kai bandai suvokti, ką padarei, ko tikrai nereikėjo daryti, nori keistis, tobulėti, tuomet tas savo klaidų suvokimas yra labai skaudus. Bet tai padaryti būtina…
“P”: Kiek laiko tau reikėjo, kad viską permąstytum?
A.: Nežinau, gal pusės metų…
“P”: Niūrus gyvenimo periodas?
A: Jis ir dabar nėra ypatingai skaidrus, viskas dar tęsiasi. Suvokiau, kad pridariau negražių dalykų. Tada pajutau, kad esu pajėgus padaryti stebuklą.
“P”: Jūsų bendra kelionė į Egiptą buvo to stebuklo dalis?
A: Taip, kelionė buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos aš dariau norėdamas įrodyti, kad iš tikrųjų galiu padaryti įvairiausius stebuklus, kad esu pajėgus ir noriu viską pakeisti. Atvažiavau pasimatyti su dukra ir sakau Eladai: “Važiuojam kur nors atostogauti! Kur norėtum? Į kokią šalį? Ar važiuotum su manim?”. Ji pagalvojo ir sako: ”Važiuočiau”. Puiku, pa˛iūrėsim, gal nerealiame rojaus kampelyje jausmai atbus. Buvo antradienis, kai šnekėjom. Kitą dieną nulėkiau į kelionių agentūrą ir sakau: “Turit kelionių?” Atsako: “Tau kur reikia?”. Sakau:”Ką aš žinau, į gražiausią vietą…” Elada norėjo į Egiptą ir kaip tyčia buvo dvi laisvos vietos į Egiptą…. Šeštadienį ryte išskridom. Savaitę praleidome Egipte, Kurgadoje, ten kur Brazauskas su nauja žmona važiavo… Piramidės, nardymas, nereali gamta. Viskas “super”! Beliko tiktai…kurortinis romanas. Įsivaizdavau, kad kažkiek galiu susigrąžinti Elados pasitikėjimą, nors elementarų.
“P”: Ar pavyko?
A: Apie pykčius nebuvo jokios kalbos, tik apie tokį artimą bendravimą, kokio troškau irgi. Laikas galėjo būti praleistas dar geriau. Jei važiuotų du visiškai įsimylėję žmonės, jie patirtų daugiau visokiausių nuotykių ir jausmų. Bet mūsų atveju viskas buvo kitaip…
“P”: Ar tu viską gyvenime darai taip ekspromtu? Jūs gi ir susituokėte vos susipažinę.
A: Kai mes susituokėm, taip pat ekspromtu nuvažiavom į Nidą ir buvo kažkas “toooookio”! Susituokėm po savaitės pažinties. Patys pirmieji kartu pragyventi metai ar pusantrų, buvo nerealiausi išgyvenimai, kuriuos aš gyvenime esu turėjęs. Dukters gimimas buvo nerealiausias įvykis ir geraja prasme – sukrėtimas. Jei kas pasiūlytų atsukti laiką atgal, pakeisti įvykius..
Gal to nereikėjo daryti? Gal dabar gyvenčiau su kita moterimi, viskas gal būtų kitaip… Ne, ne, ne!
“P”: Ar jau išnaudojai visas susitaikymo galimybes?
A: Kažko nepadariau, bet nežinau, ką kitas vyras, būdamas su Elada turės padaryti tokio, ko aš dar nesu padaręs. Galvoje dar turiu daug visokių dalykų ir fantazijų, kurių kiti gal nedrįstų daryti. Jei ką sugalvoju, ir žinau kad tai galėtų patikti tam žmogui, tą ir darau iš karto. Kartą važiavom su Elada ir vaiku į sodą (santykiai jau buvo apšalę), buvo labai gražus vakaras. Elada sako: “Dabar norėčiau užsimerkti ir skristi… Aš jai pasakiau: “Tu gali skristi”! Po pusvaland˛io mes jau buvome danguje! Netoli buvo Pociūnų aerodromas ir spėjome pakilti paskutiniu sklandytuvu, nors jie jau rengėsi užsidaryti. Po kelionės į Egiptą dar buvo tūkstantis rožių…
“P”: Tūkstantis?
A: Tūkstantis! Sutariau, kad gėles nuvežtų Eladai į Vilnių. Nemačiau jos pačios pirmosios reakcijos, bet telefonu ji pasakė: “Jei būtum turėjęs tiek proto, kiek čia rožių yra…” Deja, kai žmogus įsimylėjęs iki ausų, kai nori, kad viskas būtų kuo geriau, tai su tuo protu problematiška…
“P”: Esi iš tų bepročių, kurie galėtų dainuoti serenadas po langais?
A: Jeigu žinočiau, kad tai galėtų vėl mus suartinti, nedvejodamas taip ir padaryčiau. Sakiau jai, kad bus viskas, ko tik ji nori.
“P”: Tai kodėl negalite būti kartu, jei tu sakai, kad taip stengiesi?
A.: Turbūt galioja taisyklė: kai kažką vejiesi, tai nuo tavęs bėga. Kada tu pradėsi bėgti, galbūt tave pradės vytis.
“P”: Susitaikyti nori ir dėl dukros?
A.: Viskas būtų kitaip, jeigu jos nebūtų. Jei tik būtų moteris, kuri visiškai nekreipia į tave dėmesio. Nusispjovei ir eini toliau – rasi dar kažką. Juk jaunas esi. O dabar aš matau savo dukrą. Matau, kaip jai yra gera, kai mes tryse. Tiesa, kelis kartus esame stipriai susipykę jai matant, bet prisiekiau sau, kad daugiau tai nepasikartos. Labai bijau, kad praeis 10-15 metų, Gustė užaugs nematydama savo tėvų drauge, nematydama, kaip jie šypsosi, myli vienas kitą. Ji užaugs tarp svetimų veikėjų, kurie mosikuos pirštukais ir sakys: “utiutiu, koks gražus vaikutis”.
“P”: Tik priversti Elados būti su tavim gi negali, jei ji pati nenori.
A: Tai ir nepriversiu… Aš tik paband˛iau dar kartą sudrebinti širdį, sudrebinti jausmus ir sudrebinti jos apsisprendimą nebebūti kartu. Bent jau suabejoti. O gal ji klysta?
“P”: Bet ji nesuabejojo?
A: Ne… Mintyse ji puikiai žino, kad tai, kas buvo tarp mūsų jai irgi buvo taip nerealu, jog vargu, ar ateityje ji galėtų turėti kažką panašaus. Jei ji norės išsiskirti oficialiai, nepulsiu dirbtinai trukdyti. Tik turėsime susitarti dėl vaiko. Norėčiau auginti Gustę lygiai su ja. Jei atsitiktų taip, kad Elada dėl kokių nors priežasčių negalėtų jos auginti, auginčiau ją vienas. Esu tam visiškai pasiryžęs, nors suprantu, kaip vaikui reikalinga motina.
“P”: Tu įsivaizduoji kitą moterį savo gyvenime?
A.: Neįsivaizduoju, kad mano vaikas galėtų turėti netikrų brolių ar seserų.
Gal aš esu konservatyvių pažiūrų. Dėl tų santuokų: pirmos,antros, trečios…. Visi skiriasi, tuokiasi ir panašiai. Mano tėvai pragyveno kartu jau daugiau nei trisdešimt metų. Ir tas auklėjimas formuoja požiūrį. Ko gero kažkas keisis… Gal ji turės kitą šeimą, gal ir aš. Daugelis sako, kad tai nieko blogo: vaikas pagyvens ir su manim, ir su ja. Dabar ji dvi savaites gyvena pas mane Kaune, dvi – pas Eladą Vilniuje. Tik šiandien man vargiai suvokiama, kad taip gali būti visada. Sudėtinga pradėti kažką naujo, kai širdyje – nerealiai stiprūs jausmai. Esu pasmerktas lengvai merdėti žinodamas, kad negaliu turėti jos, bet negaliu ir kitos.
“P.”: Kokia dabar tavo ateities vizija?
A.: Pastatyti namą, apsitverti tvorą, nusipirkti šunį. Susikurti buitį taip, kaip įsivaizduoju…
“P.”: Ir atsiriboti nuo pasaulio?
A.: Kartais norisi. Norėčiau dirbti tokį darbą, kad mano balso nesigirdėtų ir veido nesimatytų. Pakankamai ilgai pradirbau radijo ir televizijos eteryje. Yra jaunesnių, tegul jie pasireiškia. Dar nesugalvojau, kokios veiklos imsiuosi, bet laikas parodys.
Pasakodamas apie savo bandymus susitaikyti su žmona, Aurimas atsiduso: “Turbūt, ji vėl manęs nesupras ir supyks. Nesupras, kodėl taip atvirai visiems pasakoju apie save. Bet šis pasakojimas nėra bandymas jai pakenkti ar įžeisti, turbūt nieko jis nebepakeis.
Tiesiog noriu, kad kiti vyrai pasimokytų iš mano istorijos. Kada nors parašysiu knygą, ji bus skirta vyrams ir labai pamokoma”.
Kaip Aurimas ir prognozavo Elada, nebuvo linkusi atvirauti, nesutiko, kad žurnale būtų nuotraukos iš paskutinės jų kelionės į Egiptą, bet ir nepasiuto, kai sužinojo, kad Aurimas davė išsamų interviu “Panelei”. Pirmiausia ji mūsų mandagiai perklausė, ar daug blogo apie ją Aurimas pripasakojo. Išgirdusi, kad tik gero ir net labai gero, nusistebėjo: “Man tai jis kitaip kalba…” Ji kategoriškai atmetė bet kokią galimybę, kad šeimą dar pavyks sulipdyti: “Tikrai ne. Sunku vienu sakiniu viską paaiškinti. Galima būtų pasakoti ilgą istoriją, bet ar verta į tai gilintis? Jis negarbingai elgėsi su manimi kaip su moterimi ir savo vaiko motina… Toks būtų trumpas jo kaip vyro apibūdinimas… To kas buvo tarp mūsų nesigailiu. Mes turime vaiką, kuris yra pats svarbiausias tos trumpos meilės vaisius”.
