Meilės laiškas. Ričardas

“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje.

Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin.

Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą.

„Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą? Dėl jos, už apgraužtas seno stalo kojas, mus išvarė iš pirmojo nuomojamo buto. „Net net! Nikakich sabak! – įsikarščiavusi mojavo rankomis storulė šeimininkė, o tu verkei ir kartojai, kad niekada daugiau nedovanočiau tau gyvų dovanų.

Vėliau mes dar ne kartą keliavome iš vienų namų į kitus, lyg paklydėliai ilgesniam ar trumpesniam prisiglausdami svetimose pastogėse ir nepaliaudami svajoti apie saugią savą užuovėją. „Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą“ – tu mėgdavai kartoti eilutes iš Biblijos. Ir mūsų svajonė iš tiesų tapo „kūnu“ – nedideliu jaukiu nameliu atokiau nuo miesto šurmulio, apsuptu jauno vyšnių ir obelų sodo.

Tos laimingos dienos po baltais žiedais ir sirpstančiom uogom… „Koks būtų mano gyvenimas be tavęs? Dėl ko nubusčiau rytais?“ – svajingai klausdavai tu, pirštų galiukais švelniai braukdama man per skruostus. „Girdžiu, kokias paslaptis šnara auganti žolė; jaučiu, kokiu gosliu kvapu vilioja už atdaro lango nakties vėjyje linguojantis laukinės rožės žiedas – tik todėl, kad tu, mylima, mano pasaulyje nuspalvini ir pažadini visa, kas gyva“.

Atsimenu, su kokiu užsidegimu pasakojai man apie kelionę – laimėta stipendija studijoms… tokia galimybė tebūna kartą gyvenimą… tik vieneriems metams. „Bet Australija juk taip velniškai toli“. Tu nutildai mane bučiniu ir šnabždi: „Meilei neegzistuoja atstumai. Jei tik lauksi…“ Lauksiu. Argi galėčiau kitaip.

Naktį prieš tau išskrendant gulėjome apsikabinę, bijodami užmigti ir prarasti tas keistai geliančios laimės kupinas paskutines valandas drauge, kai visi pojūčiai tarsi prieš mirtį paaštrėja iki skausmo. Kalbėjomės akimis – apie visus trylika mūsų metų, prasidėjusių aprašinėtame mokyklos suole, kai ant jo per matematikos pamoką skriestuvu išraižiau pirmąjį savo gyvenime „myliu“. Tu buvai man pirma, mylimoji. Pirmas nedrąsus bučinys po pavasarėjančiu dangumi miesto parke, pirma naktis. Visos labiausiai svaiginančios akimirkos ligšioliniame mano gyvenime buvo su tavimi ir tau.

Lyg sulėtintą kiną atsimenu, kaip po nuleistomis blakstienomis nevykusiai bandei slėpti išsiskyrimo ašaras, kaip sunkiai atleidome susipynusius pirštus ir metaliniai oro uosto vartai prarijo tave. Tai buvo beveik prieš dvejus metus. Bėgant mėnesiams tavo meilės prisipažinimų ir ilgesio sklidini laiškai atskriedavo vis rečiau.

Mano tau neišsakyti žodžiai suduždavo atsimušę į nepakeliamai spengiančius telefono laukimo signalo dūžius. Galop vieną rytą mirksinčiu voko simboliu kompiuterio ekrane mane pasitiko tavo elektroninė žinutė. Šalta ir lakoniška. Be dramatizmo ir atsiprašymų, tarsi viskas taip ir turėjo būti. „Aš priėjau kryžkelę ir nežinau, kuriuo keliu pasukti. Man reikia laiko apsispręsti, ar grįšiu. Gyvenk, lyg manęs nebūtų.“

Lyg tavęs nebūtų? Sudeginti nuotraukas, išmesti vis dar tavęs tebelaukiančias sukneles? Ar sunaikinus fizinius tavo egzistavimo pėdsakus, taps lengviau ištrinti prisiminimus? Kai ankstyvą vasaros rytą bėgu jūros pakrante, uždengta milžiniško debesies šešėlio, tolumoje matau saulės nutviekstą ruožą – tarsi finišą, kurį žūtbūt turiu pasiekti. Manasis šešėlis neamžinas ir nebegalinis, už jo ir toliau skleidžiasi, čiulba, juokiasi nepaliaujama versme besiritantis gyvenimas. Tačiau kuo greičiau aš bėgu įkypai žemėn smingančių spindulių link, tuo sparčiau jie tolsta – sakytum debesis, genamas vėjo, lenktyniautų su manimi, mėgindamas paskutines mano jėgas.

Ar saulė tikrai ten, kur nėra tavęs ir prisiminimų apie tave? Ką tu veiki, kai aš miegu? Su kuo miegi, kai sukuosi dienos darbų karuselėje?.. Aš kaip smėlis, išslystantis tau tarp pirštų ir išblaškomas vėjo – aš jau niekad nebebūsiu pilnas, nes po smiltelę manęs liko kiekvienoje su tavimi praleistoje dienoje. Tūkstančiai prarastų krislų. Lyg trūkstamos dėlionės detalės, kurios neleidžia man įžvelgti, kas aš šiandien esu.

Kartais, kai tavo ilgesį nugali kūne pulsuojanti gyvybė, mano lovoje pabunda svetimos moterys. Nepažįstamos, tolimos. Be vardų ir istorijų. Koketiškai rąžosi, geria kavą terasoje, linguodamos nuogomis kojomis ir pirštais sukdamos išsitaršiusių plaukų sruogas. Naktinis jų spindesys išblėsta ryto prozoje. Gal tik nuotykių ieškotojos, gal kaip ir aš, desperatiškai ieškančios glėbio vienatvei paskandinti, jos užveria duris, o aš lieku dar tuštesnis nei vakar.

Širdžiai pernelyg apsunkus nuo neišsakytų žodžių, aš rašau tau laiškus, kurie taip ir neįkrinta į geltoną pašto inkilą gatvės gale, taip ir nepasiekia tavęs. Rašau senamadiškai – ant melsvo, nostalgija dvelkiančio laiškų popieriaus, mūsų metinių proga tavo dovanotu plunksnakočiu. Tada pasakei man: „Kad tavo žodžiai surastų mane, nors ir kaip toli būčiau“.

Juta, ramiai susirangiusi prie mano kojų, kartkartėmis pakelia savo liūdnas drumzlinas akis tarsi sakydama: „Ir aš Jos pasiilgau“. Nustebtum, kiek visko be tavęs išmokau: gaminti patiekalus tais juokingais pavadinimais – suflė ir fondiu, ne prasčiau nei tu iškepti mūsų tradicinį sekmadieninį pyragą, netgi tvarkingai susidėti marškinius į skalbinių krepšį. Tik negaliu įprasti užmigti be tavęs, neprigludus prie tavo nugaros, neįsikniaubus veidu į minkštus plaukus, giliai alsuojant paslaptimi ir šiluma dvelkiančiu jų kvapu.

Bet ne dėl to aš šįkart tau rašau (juk visa tai tu ir anksčiau žinojai). Jutos nebėra. Šiandien palaidojau ją apsnigtame beržyne netoli namų. Pirmą kartą per tuos metus ji nepasitiko manęs grįžusio. Radau ją kambario kampe, nusvarinusią galvą ant ištiestų atšalusių letenų.

Juta buvo tarsi simbolinis saitas, gyvybės kibirkštis mūsų išblėsusiame bendrume, primenanti, kad tu vis dėlto buvai ir kažkur tebesi. Laikas gyventi ir laikas mirti. Kartais mes taip nenorime pripažinti, kad atėjo pabaiga – mylimojo dovanotai vystančiai gėlei, jaudinančiam lėtam šokiui pritemdytoje mokyklos salėje, tolstančiai jaunystei… Žinok – aš nebelaukiu tavęs. Tik ilgiuosi ir myliu.

Ričardas