Meilės įstatymai

Dievo atvaizdas žmoguje buvo meilės atvaizdas, kol nuodėmės audros sujudino vandenis ir atspindys buvo iškreiptas. Bet Dievas nebuvo pergudrautas. Visa, ką pats turėjo, Jis atidavė tiems, kurie kada nors yra gyvenę. Žmonės išgirdo palaimintą Evangeliją, kuri atskleidžia Dievo širdį ir yra Jo begalinio rūpesčio savo kūriniais apreiškimas.

Dėl mūsų ir mums

Evangelizavimą galime trumpai apibūdinti taip: tai Dievas, mylintis mus per savo Evangeliją. Kiekviena pamokslaujama žinia turėtų spinduliuoti meile. Mes esame žmonės, kurie mylime kitus ta meile, kurią mums suteikė Dievas. Visais amžiais buvo meilės apimtų vyrų ir moterų, kurie gyveno ir mirė tam, kad pamokslautų Kristų ir Jo išgelbėjimą visoms tautoms ir gentims. Ta pati dieviška jėga pagimdė gražiausius žmonijos darbus: bažnyčias, labdaringą veiklą, ligonines, prieglaudas ir pačią civilizaciją. Dievo meilė žmogaus širdyje yra šimtą kartų gražesnis ir kilnesnis motyvas už bet kokį kitą, kuris kada nors yra skatinęs žmogų.

Ką Dievas paliko, kai Jo buvimas pasitraukė nuo Horebo kalno Sinajuje? Pirmą atsakymą randame Išėjimo knygoje (Iš 21, 5-6). Tai dar vienas meilės įstatymas, kalbantis apie vergus izraelitus. Svetimšalis vergas neturėjo jokios padėties nei teisių, bet vergas izraelitas turėjo teisę palikti savo šeimininką pasibaigus jo prievolei. Tačiau jei vergas vedė žmoną, pagal įstatymą jis negalėjo pasiimti jos su savimi. Jis galėjo pasilikti su savo žmona tik tuomet, jei visam laikui likdavo tarnauti šeimininkui.

Vergas, pasirinkęs likti pas savo šeimininką, turėjo praeiti skausmingą procedūrą, kuri liudydavo jo pasidavimą. Tai vykdavo štai kaip: jis būdavo privedamas prie šeimininko namo durų, ir jo ausies spenelis perduriamas vinimi prismeigiant prie durų staktos. Vinį iš karto ištraukdavo, bet likęs randas buvo išorinis ženklas, liudijantis, kad jis pasirinko likti pas savo šeimininką.

Žymė pasilikdavo ir ausyje, ir duryse, tarsi bylodama: “Aš myliu savo žmoną ir atidaviau save dėl jos, kad galėčiau atsiduoti jai”.

Dievo meilės poema

Šis įstatymas apie vergus tarsi parodo, kokia yra Dievo meilė žmonijai. Jėzus taip pat buvo prikaltas – buvo pervertos Jo rankos ir kojos, – kad atpirktų savo nuotaką, savo kūną – tave ir mane (1 Kor 12, 27; Ef 5, 25-27). Didysis visatos Karalius nusižemino ir dėl mūsų tapo tarnu. Kristus atidavė save dėl mūsų, kad galėtų atsiduoti mums. Dievas yra meilė. Tai yra visų dalykų ašis. Štai kam mes gimėme – mylėti ir būti mylimi. Pažinti pačią didžiausią meilę yra visų didžiausia paslaptis. Pažink ją ir tu žinosi, kokia tavo gyvenimo prasmė. Evangelija be meilės – tai prieštaravimas: jūra be vandens, saulė be šviesos, medus be saldumo, duona, kuri nepasotina. Evangelija yra ne kas kita, kaip begalinės Dievo meilės mums išraiška.

Nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui meilės poema tęsiasi iš amžinybės į amžinybę. Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų: Aš amžina meile tave pamilau (Jer 31, 3). Ozėjas girdėjo Dievo šauksmą. Izraelis nuklydo į ilgos istorinės nakties tamsą, ir Ozėjui buvo leista išgirsti dieviško skausmo aidą: Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? <…> Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį (Oz 11, 8).

Jėzus sakėsi darąs tik tai, ką matė darant Tėvą. Vienintelė Biblijoje nurodyta priežastis, kodėl Jėzus gydė ligonius ir darė visus kitus darbus, yra ši – Jis gailėjosi žmonių. Jis buvo Meilė, atėjusi kūne. Iš tiesų visa visata laikosi meile.

Meilės krioklys

Nemanau, kad koks nors angelas paklausė Viešpaties, kodėl šis nusprendė sukurti tokias būtybes kaip mes, turinčias laisvę pasirinkti pikta ir galinčias skaudinti Jo širdį. Kristus išliejo savo meilę lyg krioklį, kad ir kiek kančių Jam tai kainavo. Ant ko geriau tai išlieti, jei ne ant tų, kurie niekados negalėtų to užsitarnauti? Kas gali būti tinkamesni Jo tikslams, jei ne priešai, nedorėliai, prispaudėjai ir prispaustieji, trokštantys keršto? Štai juos Kristus ir padarys priimtinus Mylimajame (Ef 1, 6). <…>

Meilė paskatino Dievo Sūnų ateiti pas mus. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių (Hbr 12, 2). Žodis „vietoj” nurodo, kad Jis atėjo ne džiaugsmo ieškoti, bet jį aukoti. Po kryžiaus Jis tik atgavo tai, kas jau buvo Jo. Jis iškeitė savo karūną į kryžių.

Taip pat Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad Jėzui atėjo laikas iš šio pasaulio keliauti (Jn 13, 1). Bet Jis neiškeliavo. Vietoje to, Jis paėmė rankšluostį ir nuplovė mokiniams kojas, o po to leido Judui išeiti ir Jį išduoti. Jis nuėjo visą kelią iki Golgotos ir tapo išpirka už visus velnio belaisvius. Toje pačioje eilutėje Jonas paaiškino, kodėl: mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Jėzus nesugrįžo pas Tėvą neužbaigęs darbo. Eidamas ant kryžiaus, Jis suteikė žodžiui „meilė” naują prasmę. Iki kryžiaus meilės nebuvo su kuo palyginti. Po kryžiaus aukos tas pats kryžius tapo pagrindiniu meilės įvertinimo kriterijumi.

Kas yra gailestis

Mane žavi žodis „gailestis” Šventajame Rašte. Tai unikalus žodis, kuris  reiškia „jautrumas turintiems poreikių”. Štai vienas atvejis, kada buvo pavartotas šis žodis.

Gyveno tėvas, kuris žiūrėdamas į kelią vis laukė sūnaus (Lk 15, 11-32). Vienas iš dviejų jo sūnų paliko tėvą ir namus, kad galėtų linksmai leisti laiką tolimoje šalyje. Neiš-mintingas vaikinas. Šis tėvas yra mūsų dangiškojo Tėvo įvaizdis. Kasdien jis atidžiai žiūrėdavo į tolimą kalvą, už kurios galėjo pasirodyti grįžtantis sūnus. Atėjus tai nuostabiai akimirkai tėvas bėgo jo pasitikti. <…>

Tėvas neklausinėjo, kokios buvo jo sūnaus nuodėmės. Jis matė tik apgailėtiną jo padėtį. Priešais jį buvo pražuvęs, miręs žmogus, kurį su meile reikėjo prikelti gyvenimui. Tam reikės laiko, bet svarbiausia, kad jis sugrįžo! Tai buvo visa, ką šis palaidūnas sugebėjo padaryti. Dabar tėvas galėjo atleisti, taip suteikdamas jam galimybę viską pradėti iš naujo. Tokia yra Evangelija, kuri parodo, ką reiškia žodis „gailestis”.

Kai suvokiau, kad šis žodis reiškia ir fizinę reakciją, pradėjau geriau suprasti šią istoriją. Gailestis susijęs su mūsų vidumi: jausmas persmelkia visą organizmą ir sukrečia mūsų vidų. Mes sakome: „Viduriai apsivertė” arba: „Širdis apmirė”. Šiuo žodžiu apibūdinti Jėzaus jausmai, kurie apimdavo Jį stebint žmones. Jis gailėjosi žmonių (Mt 9, 36). Tai nebuvo kilnus gailiaširdiškumo parodymas, bet nenugalimas instinktas, kaip motinos ar tėvo, kuris gelbsti vaiką iš pavojaus. Kitaip pasielgti Jėzus negalėjo ir nenorėjo.

Tai ir tik tai paaiškina, kodėl Jis vargino save pasaulio ligomis ir gausybe žmonijos negalių, kurios taip ilgai buvo laikomos neatskiriama gyvenimo dalimi, o kartais netgi Dievo teismu. Be abejonių, tai, kad Kristus stebuklingai gydydavo ligonius, atnešdavo šlovę Dievui ir patvirtindavo, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau ne dėl to Jis gydė. Jo išgydymų tikslas buvo išgydyti, ir nieko daugiau. Aš groju pianinu ne todėl, kad įrodyčiau, jog turiu pirštus (nors ir tai tiesa), bet todėl, kad mėgstu muziką. Muzikos tikslas yra pati muzika. Gerumo tikslas yra gerumas. Visa kita tėra šalutinis poveikis, gan neesminis Dievo akyse.

Kokią naudą galėjo atnešti Jėzui Jo atlikti gailestingumo darbai? Jam pačiam jie nebuvo reikalingi. Kodėl Jis ėjo į Betezdą tarp žmonijos atmestųjų, kurie buvo tarsi sudužusių laivų liekanos ir kroviniai, išmesti į apleistą pakrantę? Kodėl Jis iš viso atėjo į žemę? Jam pačiam iš to nebuvo jokios naudos ar pelno. Tiesa tokia, kad Jėzus jautė nenumaldomą trauką prie nelaimingųjų. Ši trauka vedė Jį į žiaurią mirtį, tačiau Jėzus nekreipė į tai jokio dėmesio. Jis bet kokia kaina nešdavo savo išgydantį prisilietimą į sudužusius gyvenimus. Skaitome, kad Jėzaus akyse minios buvo tarsi avys be piemens ir Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius (Mt 14, 14). <…>

Jėzus pasišaukė mokinius ir pasiuntė juos daryti tą patį, ką ir Jis – rodyti gailestingumą. Jėzaus mokiniai nešė žmonėms Jo gailestį. Bet ar patys mokiniai jį jautė? O mes?..

Meilės krosnis

Dievas yra meilės pilnatvė, krosnis, liepsnojanti dėl savo kūrinių. Mums turėtų rūpėti žmonės, kuriems nešame Evangeliją. Mes neturime melstis už ligonius, norėdami pamatyti stebuklą. Dievas neužsiima šou bizniu. Jis neatėjo į žemę siekdamas pripažinimo. Jei Jis siekė būti pripažintas, tai Jam nepavyko: vietoje pripažinimo iš savo klausytojų Jis tegavo vinį.

Dievas sukūrė medžius, o žmonės nuplėšė visą jų grožį ir padarė iš jų bjaurų kryžių, kad galėtų išstatyti Jį savo patyčioms. Jis sukūrė žmogų, tarp žmonių – ir Judą Iskarijotą. Medį, ant kurio Jį pakabino, geležį, kuria Jį perdūrė, Judą, kuris Jį išdavė, – Jis sutvėrė juos, nors labai gerai žinojo, kam jie bus panaudoti. Tačiau Jis vis vien sukūrė medžius ir geležį dėl žmogaus, nepaisydamas to, kiek Jam pačiam tai kainuos.

Nepagrįsta meilė

Jo motyvai turėtų tapti mūsų motyvais. Tai įmanoma, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią. Jis myli mus, kad mes mylėtume kitus. Už mūsų tarnavimo gali slypėti netinkami motyvai. Galiausiai mūsų darbas bus ištirtas ugnimi, ir tai, ką darėme skatinami savanaudiškumo, bus šienas, medis ir šiaudai, o tai, kas įkvėpta meilės, bus sidabras, auksas ir brangakmeniai (1 Kor 3, 12-13).

Gal tu trokšti stebuklų jėgos norėdamas pasirodyti? Gal nori išgarsėti kaip maldingas, turintis didelį tikėjimą ar labai dvasingas žmogus? Jėzus pasakė, kad tokie jau atsiėmė savo atlygį (Mt 6, 2).

Meilė negali turėti priežasčių. Ji yra absoliuti. Dievas, kalbėdamas Izraeliui, pasakė, kad pamilo juos be jokios priežasties. Jis pamilo izraelitus ne todėl, kad šie buvo skaitlinga tauta, nors iš tiesų jų buvo mažiau net už tautas, kurios turėjo būti išvarytos iš Kanaano. Viešpats sakė, jog pamilo juos todėl, kad pamilo, – visiškai be jokios priežasties! Priežastis meilei yra meilė, kuri yra pats Dievas (Įst 7, 7-8). Meilė nėra dievas, bet Dievas yra meilė.

Tokios Evangelijos laukia pasaulis.

Ištrauka iš knygos „Evangelizacija ugnimi”