Meilė kibina širdį

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją.

Nes jis – žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai.

Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai.

Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido.

Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.