Keturios meilės

Apie prisirišimą, draugystę, Erotą ir artimo meilę – citatos iš knygos “Keturios meilės”

Lewiso auksinės mintys (I)

Tik labai įžūlus ir paikas kūrinys drįstų stoti prieš savo Kūrėją ir pasigristi: “Aš ne koks elgeta. Myliu tave be jokio išskaičiavimo”. Tie, kurie mylėdami Dievą labiausia priartėja prie meilės kaip dovanos, netrukus, o gal net tą pačią akimirką drauge su užeigos šeimininku mušasi į krūtinę ir deda savo neturtą Jam po kojomis. Ir Dievui tai tinka.

Šv. Jono sakinį apie tai, kad Dievas yra Meilė, mano galvoje seniai atvėrė šiuolaikinio rašytojo Deniso de Rougemonto pastaba, jog “meilė liaujasi buvusi demonu tik tada, kai ji liaujasi buvusi dievu”; žinoma, šią pastabą galima performuluoti taip: “tampa demonu, vos tik tapusi dievu”. Tokia atsvara man atrodo būtina savisaugai. Jei ją pamiršime, teiginys, kad Dievas yra Meilė, gali nejučiomius persiversti ir pradėti reikšti ką kita: kad meilė yra Dievas.

Pavydas būdingas visoms meilės atmainoms, beveik visiems santykiams. Prisirišimo pavydas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu senais ir pažįstamais dalykais. Taip pat su tuo, kad prisirišimui absolučiai, arba santykinai, nesvarbi vadinamoji įvertinamoji meilė. Mes visai nenorime, kad “mieli seni veidai” taptų gražesni ar gudresni, kad mūsų senuosius įpročius pakeistų nauji, nors ir geresni, kad senų juokų ir interesų vietą užimtų jaudinančios naujovės. Permainos kelia gresmę prisirišimui.

Įprastame civilizuotos šalies gyvenime taikos metu rasime mažai dalykų, tokių artimų įnirtingam puolimui, kaip energingas visos netikinčiųjų šiemos išpuolis prieš tą jos narį, kuris tapo krikščioniu, arba visos neišsilavinusių žmonių šeimos išpuolis prieš tą, kuris aiškiai nori tapti intelektualu… Tai reakcija į dezertyravimą, net į apiplėšimą. Kažkas – žmogus ar daiktas – atėmė “mūsų” berniuką (ar mergaitę). Tas, kuris buvo vienas iš Mūsų, dabar priklauso Jiems. Kokią teisę Jie turėjo taip pasielgti? Jis mūsų. Bet dabar prasidėjo visos šios permainos, kas žino, kuo jos baigsis? (O juk mes taip ramiai ir gražiai gyvenome, niekam nedarėme nieko blogo!)

Prisirišimas užtikrina laimę tada ir tik tada, kai dar yra ir sveikas protas, ir mokėjimas imti bei duoti, ir “padorumas”. Kitaip tariant, kai prie prisirišimo pridedama šis tas daugiau, šis tas visai kito. Vien jausmo nepakanka. Dar reikia ir “sveiko proto”, tai yra logikos. Reikia “mokėti imti ir duoti”, tai yra laikytis teisingumo… Jei mėginsime gyventi vadovaudamiesi tik prisirišimu, prisirišimas mumyse “suges”.

Antikoje draugystė buvo laikoma laimingiausia ir žmogiškiausia iš visų meilės formų, gyvenimo vainiku ir dorybių mokykla. Šiuolaikinis pasaulis, galima sakyti, ją visai ignoruoja.

Draugystė gimsta iš paprasto draugavimo tada, kai du dar daugiau draugaujančiųjų pastebi turį bendrą įžvalgą, interesą ar net skonį, kurio kiti nevertina ir kurį kiekvienas iš jų iki šiol laikė savo unikaliu lobiu (arba našta). Tipiškas prasidedančios draugystės sakinys būtų apytikriai toks: “Kaip? Tu irgi? O aš maniau, kad toks esu tik vienas”.

Todėl įsimylėjėlius vaizduojamės žiūrinčius vienas į kitą, užtat draugai visad vienas greta kito: jų žvilgsniai nukreipti į priekį. Tai todėl pasigailėjimo verti žmonės, paprasčiausiai norintys “susirasti draugų” – niekada jų nesuras. Pati pagrindinė draugų turėjimo prielaida yra ta, kad būtina norėti ne tik draugų, bet dar ko nors kito. Kai nuoširdus atsakymas į klausimą: “Ar tu matai tą pačią tiesą?” yra: “Nieko aš nematau ir jokia tiesa man nerūpi, tik noriu turėti draugą”, draugystė yra neįmanoma – nors, žinoma, visai įmanomas prisirišimas.

Draugystė nebūtina lygiai kaip filosofija, kaip menas, kaip pati visata (juk Dievas neprivalėjo kurti). Ji neturi išliekamosios vertės, veikiau pati yra vienas iš tų dalykų, kurie išlikimui suteikia vertę.

Nei karžygio, nei poeto, nei filosofo, nei krikščionio nepažinsi, žvelgdamas jam tarsi mylimajai į akis: verčiau greta jo kautis, drauge skaityti, su juo ginčytis arba melstis.

Lytinis geismas be Eroto nori “to”, “paties dalyko”; Erotas trokšta mylimosios.

Skirtingi žmonės laikosi trijų požiūrių į savo kūną. Pirmieji – asketai pagonys, kurie jį vadino sielos “kalėjimu” arba “kapu”, bei krikščionys…, kuriems kūnas buvo purvinas, gėdingas “mėšlo maišas”, kirminių maistas, blogiems žmonėms keliantis tiktai pagundas, o geriems nešantis pažeminimą. Paskui – naujieji pagonys (tie retai moka graikiškai), visokie nudistai, kamuojami tamsos dievų, linkę šlovinti kūną. Tačiau yra ir trečias požiūris, šv. Pranciškaus, kurį jis išreiškė, praminęs savo kūną “broliu asilu”. Turbūt visus tris galima apginti – dėl to nesu tikras; bet aš visada rinksiuosi šv. Pranciškų. Pavadinti kūną “asilu” yra elegantiška ir tikslu, nes nė vienam sveiko proto turinčiam žmogui neateis į galvą asilą garbinti arba jo neapkęsti. Tai naudingas, ištvermingas, tingus, užsispyręs, kantrus, mielas ir keliantis įsiūtį gyvulys, kartais nusipelnantis lazdos, o kartais – meduolio, sykiu ir pasigailėtinas, ir absurdiškai gražus. Lygiai kaip ir kūnas.

Jei Erotas garbinamas be jokių ribų ir jam besąlygiškai paklūstama, jis virsta demonu. O juk būtent taip jis reikalauja būti garbinamas, tokio klusnumo siekia… Iš visų meilės atmainų jis aukščiausiose savo viršukalnėse labiausiai primena Dievą, todėl yra labiausiai linkęs reikalauti mūsų garbinimo. Paliktas pats sau, visada siekia paversti “įsimylėjimą” savotiška religija. Teologus šioje meilės atmainoje nuo seno baugino stabmeldystės pavojus. Manau, jie bijojo, kad mylintieji gali pradėti be saiko garbinti vienas kitą. Man atrodo, tikrasis pavojus ne tas, bent jau ne santuokoje… Tikrasis pavojus… ne tas, kad mylimieji pavers stabais vienas kitą, bet kad stabu jiems taps pats Erotas.

“Meilės įstatymui šios priežastys tiko”, – sako Miltono herojė Dalila. Čia ir yra esmė: meilės įstatymui. Būdami “įsimylėję”, mes turime savą “įstatymą”, savą religiją, savą Dievą. Ten, kur iš tiesų yra Erotas, priešinimasis jo paliepimams atrodo tarsi atskilimas, o tikrosios (laikantis krikščioniškojo požiūrio) pagundos kalba pareigų kalba – pseudoreliginių pareigų, uolaus pamaldumo Meilės dievui dvasia. Erotas apsupa įsimylėjėlius savo religija.

Jis pats savaime negali būti tas, kuo vis dėlto privalo būti, jei nori išlikti Erotu. Jam reikia pagalbos: taigi jį reikia valdyti. Eilinis dievas miršta arba virsta demonu, jei nepaklūsta Dievui.

Mylėti – tai tapti pažeidžiamam. Tik pamilk ką nors, ir tavo širdis veikiausiai nukentės, o gali būti, kad ir bus sužeista iki kraujų. Jei nori užtikrinti širdies saugumą, privalai niekam jos neduoti, net gyvūnui… Tragedijos ar bent jau tragedijos pavojaus alternatyva yra pasmerktumas. Vienintelė vieta, išskyrus dangų, kurioje galima jaustis visiškai saugiam nuo meilės pavojų ir neramumų, yra pragaras.

Dievas yra Meilė… Ši pradinė meilė yra meilė kaip dovana. Dieve nėra alkio, kurį būtina numalšinti, tik gausybė, trokštanti dovanoti. Mokymas apie tai, kad Dievui nebuvo būtinybės sukurti pasaulį, nėra tik sausi scholastų samprotavimai. Tai esmė. Be jos mums būtų sunku išvengti, kaip aš tai vadinu, “Dievo direktoriaus” sąvokos: Būtybės, kuri dėl savo paskirties ar iš prigimties turi “vadovauti” visatai, kuri primena mokyklos direktorių arba viešbučio administratorių. Bet Dievui visai nerūpi būti aukščiausiu visatos valdovu. Savyje, savo namuose “Švč. Trejybės žemėje”, Jis valdo kur kas didesnes sritis.

Vos tik patikime, kad Dievas mus myli, kaip iškart kyla impulsas tikėti, jog Jis tai daro ne dėl to, kad pats yra Meilė, bet dėl to, kad mes esame iš esmės meilės verti. Pagonys be baimės klausė šio impulso: geras žmogus dėl savo gerumo esąs “brangus dievams”. Mes mokyti geriau, todėl griebiamės klastos. Šiukštu neprasidėsime įsivaizduoti turį dorybių, už kurias Dievas galėtų mus mylėti. Tačiau kaip didingai mes atgailavome! Kaip sako Bunyanas, aprašydamas savo pirmą, iliuzinį atsivertimą: “Maniau, kad nėra Anglijoje kito žmogaus, kuris Dievui įtiktų labiau už mane”. Jei ir tai nepavyksta, tada siūlome Dievui žavėtis mūsų nuolankumu. Tas tai jau tikrai turi Jam patikti? Na jei ne, tai tada patiks mūsų aiškus, nuolankus prisipažinimas, kad nuolankumo mums trūksta. Taigi gelmė po gelmės, subtilybė po subtilybės vis tiek išsaugo plevenančią mūsų, pačių mūsų patrauklumo idėją. Tai, kad mes esame tik veidrodžiai, kurių šviesa (kai jie nušviesti) tėra tik į juos atsigręžusios saulės atspindys, pripažinti paprasta, tačiau ilgesnį laiką suvokti beveik neįmanoma. Kaip, nejau mes patys neskleidžiame nė truputėlio – visai mažyčio truputėlio – šviesos? Negali būti, kad būtume visiškai sukurti?

Taip Dievas, įleistas į žmogaus širdį, perkeičia ne tik meilę kaip dovaną, bet ir meilę kaip poreikį, ne tik mūsų juntamą meilę Jam kaip poreikį, bet ir tą meilę kaip poreikį, kurią juntame vieni kitiems… Tokiais atvejais dieviškoji Meilė nepakeičia prigimtinės – tai būtų tas pats, tarsi išmestume lauk stalo sidabrą, kad pakeistume jį auksu. Prigimtinėms meilės atmainoms suteikiamas artimo meilės pobūdis, tačiau sykiu jos ir toliau išlieka kaip buvusios, prigimtinės. Čia iš karto aiškiai matyti savotiški paties įsikūnijimo atgarsiai ar motyvai. Ir tuo neverta stebėtis, nes Autorius abiem atvejais tas pats. Kaip Kristus yra tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, taip ir prigimtinės meilės atmainos pašaukiamos virsti tobula meile ir tobulomis prigimtinėmis meilės atmainomis. Kai p Dievas tapo Žmogumi “ne dieviškumą paversdamas kūnu, bet priimdamas Dievo žmogiškumą”, taip ir čia ne artimo meilė nusenka iki prigimtinės meilės, bet prigimtinė meilė išaukštinama, paverčiama suderintu ir klusniu pačios Meilės instrumentu. Kaip tai gali atsitikti, žinoma daugeliui krikščionių. Visi prigimtinių meilės atmainų veiksmai (išskyrus nuodėmes) gali palankią valandą tapti džiūgaujančios, begėdiškos ir dėkingos meilės kaip poreikio veiksmais arba nesavanaudiška, neprašyta meile kaip dovana: jos abi priklauso artimo meilei. Niekas nėra nei permelyg trivialu, nei permelyg gyvuliška, kad negalėtų būti šitaip perkeista. Žaidimas, pokštas, kartu išgerta taurė, pokalbis apie nieką, pasivaikščiojimas, Veneros veiksmai – visais šiais būdais mes galime atleisti arba priimti atleidimą, paguosti ir susitaikyti, jei tik “siekiame naudos ne sau”. Taigi pačiais mūsų instinktais, pomėgiais ir pramogomis Meilė pasirengia sau “turinį”.

Šaltinis: “Keturios meilės”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006