Kas ta meilė?
Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu.
Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais – religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai – tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano kliedinčią galvelę užklydo mintis, jog galbūt ir meilė tėra, kažkieno išgalvota, melagystė.
Senų senovėje vaikai apie ją sužinodavo iš pasakų, dainų. Dabar mums ją puikiai iliustruoja filmai, reklamos, knygos. Tačiau man šis paslaptingas jausmas vis dar tebėra tokia pat nežinomybė, kaip ir ankščiau. Jeigu multimedija kuria 99% šiuolaikinių žmonių mąstymą, negi ir meilė negali mums būti įteigta? Aišku reikia ją atskirti nuo instinktų, prigimties ir pažiūrėti, kas lieka?
Nesugadintas to tyro jausmo – nešališkas, stebiu žmonių kančias ir nesuvokiu jų tikslo. Išdavystės, smurtas šeimoje. Įvairūs juokeliai apie žmonių santykius, kuriuose daugiau tiesos, nei humoro – aiškiai rodo, jog žmonės kenčia, nes galvoja be meilės būsią nepilnaverčiai. Nejaugi? , – noriu paklausti.
Matyt, pasamonėje kirbantis priekaištas, jog privalai pratęsti savo giminę, lengvai įveikia sveiką protą, parodydamas, kaip netoli “nuėjom” ne tik nuo bezdžionių, bet primityviausių padarų apskritai. Jeigu išvis pajudėjom iš “mirties taško”. Mano manymu, vienas iš įrodymų, jog meilė išgalvota yra jos aiškaus apibūdinimo nebuvimas. Baimę, nuoširdumą, džiaugsmą – visi suvokia ir supranta vienodai, tačiau paklausus apie meilę, atsakymas būna, jog kiekvienas ją supranta savaip. Tai, kaip čia taip?
Nepaaiškinama, nevienalytė – šis jausmas toks veidmainiškas, jog vargu ar galėtų būti vadinamas tyru. Bet tai, kaip ją gali visi vienodai suvokti, jeigu niekas nežino, kokia ji ištikrųjų – tada kyla klausimas: ar ji išviso egzistuoja? Ji skirtinga, nes žmonės mintyse mėgina susikurti bent kažkokį, jos vaizdą.
Mano šios idėjos, manau, pasirodys beprotiškos ir vargu ar kam patiks, tačiau ir mintis, jog žemė apvali taip pat kažkada atrodė neįtikima, bei kėlė didžiulį pasipiktinimą.
