Egzistuoja meilė tik iš pirmo žvilgsnio
Rašytoja Nijolė Kepenienė visada norėjo tapti aktore. Vilniuje baigusi vidurinę mokyklą, ji atvažiavo studijuoti režisūros į tuometinę Klaipėdos konservatoriją. Tačiau, paragavusi laisvės skonio, apleido mokslus ir jau po pirmo kurso turėjo atsisveikinti su studijomis uostamiestyje. Tada sugrįžo į sostinę ir studijavo lietuvių kalbą, nors, kad taps rašytoja, dar nežinojo. Savo įkvėpėja Nijolė drąsiai gali vadinti antrąją dukrą – Akvilę. Šiai nepatiko skaitomos knygelės ir mažylė vis prašė pasekti pasaką apie šalia esančius daiktus – stalą, kėdes, kilimą. Tada Nijolė ir pajuto, kad kiekvienas daiktas – gyvas, turi savo charakterį ir gali papasakoti savą istoriją. Taip 1991 metais gimė moters pirmoji pasakų knygelė vaikams “Labanakt!”. Rašymas moteriai tapo savotišku žaidimu. Ji pradėjo rašyti ne tik pasakas, bet ir eiles, romanus. Kartą, kai ji dėstė būsimiems kepėjams profesinėje technikos mokykloje lietuvių kalbą, šie paprašė parašyti ką nors ne vaikams, bet jų amžiaus jaunuoliams. Tada šviesą išvydo romanas “Užmiršk mane“. Dabar rašytojos bagaže jau keturiolika knygų. Mėgstamiausias jos kūrinys – pasakų knygelė “Džiovintas debesėlis“, kurią puošė tuomet keturmetės dukrytės Šarūnės iliustracijos.
Moteris prisipažįsta, kad rašymas tapo savotišku gyvenimo būdu. Ji rašo visur ir visada, jei ne ant popieriaus, tai mintyse. Net naktimis kartais sapnuoja savo romanų siužetų posūkius. Nijolė jau įprato visada nešiotis blonknotėlį ir parkerį. Ir jei mintys neduoda ramybės, jei tampa kankinamai įkyrios, ji tiesiog sėda ant suolelio parke ar kavinukėje ir jas užrašo. Dabar moteris kuria psichologinę detektyvinę istoriją. Pagrindinė jos herojė – Ašara, tokia pat skubanti, lekianti ir besiilginti pakylėtos dvasinės ramybės, kaip ir pati Nijolė. Kuo baigsis romanas, rašytoja dar nežino. Ji pripažįsta, kad herojai dažnai pradeda gyventi savo gyvenimą, kurį ji tik stebi ir fiksuoja. Na, o kai nerašo, moteris mielai su vyru eina į šokių studiją. Prieš metus pora atrado šį malonumą ir džiaugiasi naujais žmonėmis bei neišgyventais potyriais.
Trumpas dosjė: 48 metų, ištekėjusi, zodiako ženklas – Jautis, dukrai Skaistei – 25, Akvilei – 22, Šarūnei -10 metų.
– Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos vyrus?
– Manau, kad lietuviai nedaug skiriasi nuo kitų europiečių. Nors yra šiek tiek pasimetę. Papūtus feminizmo vėjams, jie tarsi nebežino savo vaidmens. Viena vertus, lyg ir pripažįsta vyrų ir moterų lygybę, bet dažnai jaučiasi stipresni ir galingesni. Ir tą galią demonstruoja ironišku požiūriu į moterį, užuot prisiėmę atsakomybę, parėmę moterį ir palepinę. Galvoju, kad gal senstu, nes mane trikdo, kad mūsų vyrams intymumas, seksas tapo eiliniu nuotykiu, tolygiu nuėjimui į kino teatrą. Taip išnyksta paslaptis – intriguojantis ryšys tarp vyro ir moters. Intymumas praranda tikrąjį intymumą, nebelieka tikro artumo. Žmonės pažįsta daug žmonių, bet visus tik paviršutiniškai ir nė vieno – giliai ir iš esmės. Dabar džiaugiuosi, kad ištekėjau anksti ir nors dar buvome vaikiški, bet kartu mes kūrėme savo bendravimo erdvę, šlifavome kampus.
– Kaip įsivaizduojate tobulą vyrą?
– Žmogus nuolat keičiasi ir tas kitimas ir yra tikrasis grožis. Manau, vyrui būtina nuolat kažko siekti ir tobulėti. Jei jis sustoja vietoje, nesąmoningai prasideda jo kritimas. Žinoma, patinka man neapsileidę vyrai, bet kai vyras pradeda pernelyg rūpintis savo išvaizda, – tai irgi kelia įtarimą. Niekada manęs nežavėjo Aleno Delono tipo vyrai. Daug priimtinesnis toks kaip Depardjė. Tai yra ryški savita asmenybė, nesanti po padu, tai yra turinti savo nuomonę.
– Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos moteris?
– Lietuvės man atrodo šiek tiek provincialios. Jos tarsi nepasitiki savo jėgomis ir skoniu, o labiau pasikliauja “specialistų“ nuomone. Jos bijo nukrypti nuo normos. Taip išnyksta atskiros moters individualumas. Taip pat dar gajus tradicinis pataikavimas vyrui. Nors mūsų moterys keičiasi, ir man džiugu, kad nemažai ir vyresnio amžiaus moterų kimba į mokslus.
– Koks moters tipažas Jus žavi?
– Moterys, kurios nesivaiko madų, bet turi savo “šarmą“, kurios pačios kuria savo stilių, nesigėdi savo originalių minčių. Tai yra ryškios asmenybės, su kuriomis įdomu bendrauti. Klaipėdoje man tokių ryškių moterų pavyzdys yra Nijolė Laužikienė ir Zita Tallat Kelpšaitė. Šiuo metu mokausi Klaipėdos kolegijoje ir visas moterų kolektyvas man čia yra puikus pavyzdys. Iš jų semiuosi ne tik profesinių paslapčių, bet ir subtilaus bendravimo.
– Ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Meilė būna tik iš pirmo žvilgsnio. Mano vyras, pamatęs mane pirmą kartą, iškart nusprendė, kad tapsiu jo žmona. Man jis taip pat labai patiko. Bet ne tik pirmas žvilgsnis svarbus. Daug svarbiau meilę puoselėti ir prižiūrėti, kad ji nenuvystų, o jeigu reikia, ir laiku reanimuoti.
– Kas Jums yra meilė?
– Visa ko pagrindas. Tai sielos būsena, kai tiki visu pasauliu, kai nori būti gera, kai daliniesi tuo gerumu su savo artimaisiais. Labai sunku nusakyti, kas yra meilė, todėl žmonės ir rašo eilėraščius, kuria muziką. Meilės temą, kaip atsiranda šitas jausmas ir kodėl, gvildenu knygoje “10 procentų improvizacijos“.
– O Jūs ar esate parašiusi eilėraštį apie meilę?
– Kiekviename eilėraštyje, net jei rašai apie mirtį, iš tikrųjų tai rašai apie meilę…
– O amžina meilė ar egzistuoja?
– Jeigu yra meilė, tai ji tik amžina. O kurgi ji gali išnykti? Apie tokią meilę ir rašiau savo knygoje “Vėjų rožė”, kuri pasirodys per Jūros šventę.
– Kaip įsivaizduojate idealią santuoką?
– Tai ėjimas drauge, nuolat savęs ugdymas, tikėjimas vienas kitu ir žinojimas, kad jei bus blogai, galėsiu atsiremti į kitą žmogų.
– O savo santuoką ar laikote idealia?
– Į tai galėsiu atsakyti, kai būsiu nebent septyniasdešimties. Bet šiuo metu džiaugiuosi savo santuoka. Man įdomu su mano vyru, nors esame jau 27 metus kartu. Man gražu matyti, kaip jis keičiasi. Manau, kad ir aš prisidėjau prie šio proceso. Jis pats, pavyzdžiui, neitų į teatrą ar koncertą, bet aš jį nusitempiu ir jis lieka patenkintas. Ir keliones pati suplanuoju, nes keliauti mes visi labai mėgstame. Na, o du kartus per savaitę apsilankyti saunoje – tai šventas šeimos reikalas ir jo didysis iniciatorius – mano vyras.
