Apie meilę (ne tik savo artimui, bet ir sau, gyvenimui)
Mylėti ir protauti kartu gali tik Dievas.
Meilės galia
Aš užtrenkiau širdies vartus
Ir saugiai paslėpiau raktus.
Bet meilė tik nusišypsojo,
Ir vartai jai atsilapojo.
Silija, Silija
Kada bėdoj ar liūdesy
Jokių vilčių nelieka,
Einu gatve ir mintyse
Regiu tave be nieko.
Meilės receptas: pažinimas + pagarba + atsakomybė + rūpestis.
Mokslinių tyrimų duomenimis, įsimylėjusio žmogaus smegenyse gaminasi tam tikros biocheminės medžiagos, vadinamieji neuromediatoriai. Tačau meilė – ne liga, todėl niekas ir neskuba tirti, ar žmogus iš tikrųjų myli.
Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.
Įsimylėjus kiekvienas draugo judesys, žodis, šypsena yra nuostabus ir nepakartojamas atradimas. Vėliau, deja, šis jausmas silpsta, jį pakeičia įpratimas. Tas, kuris vos pastebi mylimojo (draugo) džiaugsmus ir rūpesčius, negalės į juos atsiliepti. Gal prireikus mokės protingai patarti, bet juk labiau reikia, kad kas nors kartu juoktųsi ir verktų.
Jei tave myli bent keletas žmonių – mylėk save ir pats.
Kai nebegali be žmogaus gyventi – ar tai meilė? Jeigu jo nėra dėl to juk nemiršti. Esi kitkuo pririštas prie gyvenimo. Mylimas žmogus šalia tavęs – tai laimės, bet ne išgyvenimo sąlyga.
Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, – tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė.
Naivi meilė remiasi mūsų naiviu įsitikinimu, kad mylimasis sukurtas tam, kad tenkintų mūsų svajones.
Įsimylėjus (pačioj pradžioj) mintis “aš tave myliu” vis didėja ir po poros dienų nebetelpa į subjektą. Įsimylėjėlis ima liūdėti iš laimės.
Romantiškoje stadijoje meilė galinga. Tačiau neįmanoma būti visąlaik įsimylėjus – numirtum nuo išsekimo. Tai – fiziologija: juk negali maratono bėgti tuo pačiu greičiu, kuriuo nubėgi 100 metrų distanciją. Įsimylėjimas – tai sprintas… Bet juk paskui tenka bėgti toliau….
Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė.
Meilė yra ne tik tai, ką aš jaučiu kitam žmogui, bet ir tai, kaip aš jį girdžiu ir ko aš jam linkiu. Bet svarbiausia – kaip aš su juo elgiuosi. Jei myli žmogų tu vengi jį skaudinti net jei tau kažkas nepatinka jame. Meilę pajuntame kaip rūpestį ir pagarbą sau. Mane gerbia, manim rūpinasi – ir aš jaučiuosi mylimas.
O tas kentėjimas mylint… tai augimo skausmai, panašiai kaip augančių kaulų skausmas. Jeigu juos du žmonės ištveria – jie toliau tvirtai gyvena kartu iš meilės, o ne vien dėl bendro turto ar vaikų.
Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi.
Mes dažnai įsivaizduojam meilę rožinėm spalvom – o tai yra tik viena – pirmoji, meilės fazė: apsvaigimas ir grožis. Kaip žydėjimas gamtoj. Bet jei jis užsitęsia – tampa tuščiažiedis. Tuščias žydėjimas, nuosavo jausmo meilė apkarsta. Ir kai susiduri su kito žmogaus rūpesčiais, įsižiūri ir pamatai, kad jis ne angelas, įsižeidi ir eini ieškoti kito.
Meilė yra tada, kai nori kitam viską atiduoti, o aistra, kai – nori viską gauti.
Sunkiausia pamilti kartą išduotiems, nuviltiems. Jie linkę tramdyti savo jausmus, viską vertinti protu. Tačiau žmogus, jau pasamonėje slopinantis savo jausmus, ilgainiui išvis nebesugeba jausti.
