“Sutartinėje dera kažkoks labai labai senoviškas mąstymas, kada gražumas buvo tarsi “sudaužti” skirtingus balsus. Visos sutartinės pasižymi labai tobula forma, ten…
Ir mūsų proseneliai žemę puoselėjo, gynė, ne tik vandeniu, bet ir gausiu krauju laistė, saugojo ir prižiūrėjo, kad derlių duotų, šeimą, vaikus, tėvus senus išlaikytų ir išmaitintų. Tad ar į šį kūrinį neįdėtas šimtmešių ir net tūkstanmečių darbas? Ir kaip pažiūri į tą mažą lopinėlį, kuris Lietuva dabar vadinas ir pabandai pažvelgi į istoriją, graudu ir sopa pasidaro… Kaip ta kadaise nuostabi išpuoselėto sodo obelis, pavirtusi viena laukine obelim, su susitraukusiais mažiukais obuoliukais. Paklauskite istoriko ar etnologo, kas tas lietuvis ir kokio dydžio tos giminės gimtinė kadaise buvo?
Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keletą tūkstančių metų mūsų Protėvių Gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo…
Bandymas susidoroti su profesoriumi Algirdu Degučiu galėtų būti pavyzdžiu, kaip Lietuvoje, nustumiant į šešėlį tikrąsias problemas, iš nieko kurpiami skandalai. Simboliška, kad prieš kelis mėnesius vienas video pokalbis su juo vadinosi „Tremtyje mus vadino fašistais, Lietuvoje – maskoliais“. Dabar persekiojimas kartojasi, tik su kitais epitetais.
Ąžuolas ne tik dydžiu, bet ir daugeliu savybių išsiskiria iš kitų Medžių. Tai pats galingiausias ir patvariausias Medis, laikomas stiprybės…
Kaip Hillary Clinton vadovaujamas JAV valstybės departamentas pasauliui pardavinėjo hidraulinį skaldymą Mother Jones praneša ką liudija gausūs JAV vyriausybės dokumentai…
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, “motininėse” kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose “porojinės” būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi “paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje” (R. Jakobson).
Referendumo iniciatoriai laimėjo pirmą mūšį už Lietuvą – VRK buvo priversta pripažinti, kad surinktas reikiamas skaičius parašų referendumui surengti, bet karas nesibaigė, laukia dar ilgas ilgas kelias. Dabar Seimas privalo paskelbti referendumą, jo datą. Prasidės dar didesnė negu iki šiol šmeižto kampanija. Referendumo sužlugdymui, žmonių klaidinimui bus mestos didžiulės pajėgos, bus naudojamos visos pačios niekšiškiausios poveikio priemonės. Kaip turėtų elgtis, ką turėtų daryti žemės gynėjai, kad būtų laimėtas kitas etapas – referendumas? Kokiais argumentais turėtumėme remtis viešojoje erdvėje, kalbėdami su žmonėmis, su žiniasklaida?
Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius: Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.
Straipsnyje pristatomi žemėlapių, kuriuose atvaizduota Sarmatija, kūrėjai ir sudarytojai, pateikiamos žemėlapių charakteristikos: leidimo metai, atvaizduoti teritoriniai vienetai, geografiniai objektai, genčių bendruomenių apgyventos vietovės, kaimynai ir kt. Apibendrindami tyrimo rezultatus autoriai daro išvadą, kad senoviniai žemėlapiai, kuriuose žymima Europinė Sarmatija, yra puikūs istorijos liudytojai, padedantys suvokti ilgą ir sudėtingą Lietuvos valstybės formavimosi procesą, tačiau, siekiant atskleisti naują mūsų priešistorės koncepciją, vien tik jų analizės neužtenka.