Pats pirmas kada nors išspausdintas grupės FOJE interviu
Žurnalas “MOKSLEIVIS” 1986 Nr.6
Vilniaus Inžinieriniame Statybos Institute pradėjo savo kelią ansamblis “Hiperbolė”. Ten pat vyko ir pirmosios “Saulės Laikrodžio” repeticijos. O kas dabar jų įpėdinis? Kieno kelias prasideda ten pat, kur ir “Hiperbolės” bei “Saulės Laikrodžio”, kelias, įvedęs į didžiojo muzikos pastato
FOJE?
Šiuo metu čia įsikūrusi estradinė grupė “Fojė”, kurios gitaristas, dainininkas, taip pat muzikos ir tekstų autorius Andrius Mamontovas sako:
– Nors mes muzikuodami naudojamės ta pačia pirmtakų palikta aparatūra, tačiau stengiamės nekartoti to, kas jau buvo, ir todėl mūsų nereikia lyginti nei su “Hiperbole”, nei su kuo nors kitu.
Grupė įsikūrė 1983 m., kada visi tuometiniai jos nariai mokėsi Vilniaus 18-osios vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Dabar iš anuometinės sudėties be Andriaus liko tik klavišiniais grojantis Arnoldas Lukošius, kuris pasakoja:
– Mūsų mokyklos saviveiklininkai visada pirmaudavo. Ir ta saviveikla buvo ištempta ne dirbtinai, per prievartą. Ne, 18-oje vidurinėje moksleiviai organizuodavosi patys, ir niekas mūsų nevaržė, leido patiems reikštis.
– Tikrai? Dažnai girdime. Mokyklos besikuriantiems kolektyvams nepadeda, o dažnokai net atvirkščiai.
Andrius. Mūsų mokyklos mokiniai ne tik turi savo nuomonę, bet ir moka ją reikšti; apskritai jiems duota daug laisvės nevaržomiems kurti. Kaip tik mokykla mums buvo sudariusi visas sąlygas repeticijoms. Be to vaikų klubas davė aparatūrą…
– Ir netrūko išryškėti rezultatai?
Andrius. Taip, dar besimokydami Vilniaus mokyklų ir vaikų klubų ansamblių apžiūroje mes laimėjome pirmąją vietą
– Po to, 1985 metais, baigėte mokyklą, ir dabar 60 proc. pasikeitusia sudėtimi priklausote VISI, kur beveik visi ir studijuojate. Kas naujo?
Andrius. Pakilo profesionalumas, atsisakėm bosinės gitaros, o šiaip tas pats – koncertuodami (daugiausia aukštosiose, vidurinėse mokyklose) stengiamės groti taip, kaip iki mūsų negrojo.
– Taip, novatoriškumą jums pripažistame. O kur jis glūdi?
Arnoldas. Daugiausia instrumentavime. Dainoje vienu metu skamba dvi visiškai skirtingos melodijos – vokalo ir instrumentų, dažniausiai klavišinių.
Andrius. Ir klavišinių instrumentų melodija – tai tik fonas vokalui, kuris sudaro pagrindą. Šios dvi melodijos įdomiai susipina, mušamiesiems palaikant ritmą.
– Ir kokiam stiliui galima priskirti jūsų muziką?
Andrius. Daug kokiam. Monotoniškasis rokas, naujoji banga, regi, vietomis pank-rokas…
– Vadinasi, jūs nesiekiate perimti kokį nors vieną stilių?
Andrius. Ne, mes stengiamės iš visų stilių paimti tai, kas geriausia.
Arnoldas. Kiek žinau, niekas dar Lietuvoje nebandė groti tokiu stilium. Rastumėt ir klasikos įtakos: tai Andriaus klasikinės dermės – perėjimai pustoniais. Matyti, kad žmogus muzikos mokykloje mokėsi.
– Tai muziką laikote estradinio kūrinio pagrindu? Ar kaip tik atvirkščiai – daugiau dėmesio tekstui?
Andrius. Mes laikomės tokio principo: tekstas neturi būti blogesnis už muziką, o muzika – už tekstą. Siekiame harmoningo derinio.
– Bet juk sakėte, kad klavišinių partija – tik fonas vokalui paryškinti? Vadinasi, vokalas – pagrindas?
Andrius. Taip, esmė – dainuojami žodžiai. Jais išsakomos idėjos.
– Kokios?
Arnoldas. Mūsų žodžiai (kūriami Andriaus) niekur nešaukia bėgti, nieko nedeklaruoja, jie tiktai primena…
Andrius. Tai, kad žmonės dabar nedrįsta atvirai bendrauti, atvirai reikšti savo jausmų. Jausmai sustabarėję, ir čia neišvengiamai kyla vienišumo problema. Dainuojame apie žmogų.
– Jam turbūt ir skiriate savo dainas?
Andrius. Taip, mes dainuojame žmogui o ne miniai.
Arnoldas. Iš tikrųjų, ar gali būti vienatvės idėja skiriama miniai?
Andrius. Be to, minia dažnai priima koncertuojantį kolektyvą ne pagal tai, kaip jis šiuo metu groja, o pagal jo vardą, pagal iš anksto įsiteigtą nuomonę. Manau, kad mūsų geriau klausytis ne koncerte, o iš įrašų.
Arnoldas. O jeigu jau klauseisi įrašo, bus idomiau ir koncerte.
Andrius. Taip, aš norėčiau kaip tik tokio priėmimo. Klausytojai, pavieniui girdėję įrašą, bus jau suartėję tarpusavy ir koncerte reaguos kur kas nuoširdžiau. Šitai mes iš scenos stipriai pajusim.
– O kaip atrodo jūsų koncertas? Kokie režisūros rekalai?
Andrius. Koncerto vaizdas neblogas – spalvoti horizontai įvairiai apšviečiami.
– Ir apšvietimą derinate su visu koncertu iki galo.
Arnoldas. Apšvietėjas (kaip ir garso režisierius) koncerto metu dirba ekspromtu – neturim sąlygų kartu su jais repetuoti.
– O kokia apranga?
Andrius. Savo apranga mes norim parodyti, kad esam tokie pat žmonės kaip ir klausytojai, paprasti vyrukai.
Arnoldas. Išlaikom artimą atstumą tarp savęs ir klausytojų.
Andrius. Apskritai mes dar tik pradėjom galvoti apie koncerto režisūrą. Būtų neblogai ją kaip reikiant sutvarkyti. Šiuo metu režisūra – tai tiesiog dainų “išrikiavimas” – nuo pesimistiškesnės nuotaikos kūrinių iki optimistiškesnių pabaigoje.
– Vadinasi, nors pesimizmo ir yra… tačiau koncerto kryptis – optimizmo link?
Andrius. Pesimizmas irgi gali būti “sveikas” – tai liūdesys dėl gerų dalykų, kuriuos mes dažnokai prarandame: gilius jausmus, atvirumą žmogui. Dėl to verta liūdėti, bet verta bent dalele ir tikėti. Taip aš visą laiką ir dainuoju.
– O tai, kad visos dainos – tas pats Andriaus vokalas, ar nesudaro monotonijos?
Arnoldas. Be abejo. Ir melodijos taip pat monotoniškos.
– Nesistengiate tos monotonijos atsikratyti?
Andrius. Atvirkščiai, sąmoningai ją palaikome, nes monotonijoje matome grožį. Ji gerai atspindi tajį vienišumą, apskritai žmogaus gyvenimą…
– Nors minėjai, kad savo tekstuose konkrečios išeities iš aptariamų problemų nesiūlai, tačiau…
Andrius. Galbūt tai grįžimas į vaikystę… Vaikai sako, ka jaučia, dar nevaržo savęs sąlyginumais. Paklausyk įrašo:
“Visos svajonės lieka kažkur praeity, / Vaikiškos mintys skęsta gilioj užmaršty. / Kam atsisakom to, kuo maži tikėjom, / Nešiojom ir slėpėm širdy? / Norime būti suaugę, solidūs, rimti. / Tikimės tapti būtent tokie ateity. / Metame viską ir įmamės to,/ Kas mūms vaikystės svajų neatstos…”
– Tai pagrindinė mintis?
Andrius. Viena iš jų. Ir dar: estradoje taip pat reikia intelekto.
– Ką jūs, grupės nariai, labiausiai vertinate lietuvių estradoje?
Andrius. Sunku vienam už visus atsakyti. Sakyčiau, Kernagį… Ir manau su tuo sutiktų visi grupės nariai – be manęs ir Arnoldo, klavišiniais grojantis Darius Burokas, soline gitara – Romas Rainys, būgnais – Genius Pugačiukas (visi iš VISI, išskyrus Arnoldą iš VVU ir Darių iš 44-os vid. Mokyklos)
– Prie to paties dar galėtume pridurti, kad grupės muzikinis vadovas – Juozas Gabartas, grupei talkininkauja garso režisierius Marius Šaduikis su padėjėju Saulium Kosmočium. Ir apšvietėjai Irmantas Petronis bei Vytautas Karpavičius.
Jiems visiems ir palinkėsime sėkmės koncertų salėse bei įrašų studijose. O mokykloms – kad iš jų taip pat išeitų kolektyvai gabūs, ieškantys…
Kalbėjosi Mindaugas Strockis
