Pastaruoju metu iškilo grėsmė, kad Vilniaus savivaldybei per menkai atstovaujant viešajam interesui, privačiam investuotojui bus suteikta teisė galutinai sunaikinti vieną iš svarbiausių sostinės viešųjų kultūros erdvių, kurią subrandino buvęs „Lietuvos“ kino teatras. Taip būtų paneigta joje sukurta europinė kino kultūros tradicija, nuskurdintas sostinės kultūros gyvenimas ir atimta visuomenei svarbi perspektyva ateityje plėtoti šios kultūros erdvės potencialą. „Lietuvos“ kino teatro likimas liudija visoje Lietuvoje įsigalėjusią tendenciją naikinti nekomercines viešosios kultūros erdves ir kelia esminių klausimų dėl mūsų miestų kultūros politikos. Kokiais prioritetais remiantis ji formuojama – komerciniais investuotojų poreikiais ar platesniu viešuoju interesu? Kodėl nėra garantuojamas demokratinis piliečių dalyvavimas sprendžiant svarbiausius jos klausimus? Kodėl valstybė neužtikrina galimybės išlaikyti svarbiausias nekomercinės kultūros erdves? Manome, kad daugeliu požiūrių išskirtinio „Lietuvos“ kino teatro sugrąžinimas visuomenei taptų vienu iš simbolinių ženklų, kad valstybė turi valios ir yra pajėgi šią tendenciją reguliuoti. Sprendimai dėl „Lietuvos” privatizavimo buvo priimti remiantis vien komercine logika ir ignoruojant ne kartą viešai išsakytus argumentus. Neatsižvelgta į tai, kad „Lietuvos” kino teatras kaip viešoji kultūros erdvė gyvavo jau beveik pusę amžiaus ir per tą laiką subrendo kaip savitą tradiciją turintis kultūrinės traukos centras.

Dažniausiai pilietiškumas siejamas su pagarba Konstitucijai, savarankiškais viešaisiais samprotavimais ir sprendimais, įstatymų laikymusi, paklusimu valdančiajam aparatui, dominuojančiai ideologijai ir to aparato manipuliacijoms. Kaip matome, pilietiškumo samprata gali būti išskleista ambivalentiškai, priklausomai nuo to, ar kalbame apie autonomišką politinės viešumos dalyvį, ar apie manipuliacijų rezultatą, klaidingo sąmoningumo puoselėtoją. Politinė viešuma yra tie socialiniai, kultūriniai, sveikatos, socialinės rūpybos ir pan. dalykai, kuriuos turėtų laisvai spręsti kiekvienas sąmoningas žmogus. Be politinės viešumos, egzistuoja ir meninė viešuma, kuri politinius dalykus išviešina estetinėmis, nepriklausomomis formomis. Pagaliau egzistuoja dar ir milžiniškas privatusis sektorius, kuris aprėpia asmeninį gyvenimą ir privačios nuosavybės instituciją. Disidentų, atsakingų, orių asmenų sprendimus lemia jų moralinė pozicija ir politiniai įsitikinimai. Atvirkščiai, propagandos ir viešųjų ryšių akcijų suformuoti subjektai bei demotyvuoti asmenys naikina viešojo sektoriaus skaidrumą ir atsakingumą. Manipuliacijų ir baimės sukurti viešosios sferos dalyviai mielai palaiko demoralizuotus politinius režimus. Daugeliui jų korupcijos santykiai, nuolatinis šališkumas, feodalinė ištikimybė yra svarbiausios politinio gyvenimo nuostatos.

Situacija su „Lietuvos“ kino teatru gana gerai žinoma: prieš ketverius metus parduotas „Vilniaus prekybai“, prieš metus perparduotas „Rojaus apartamentams“ kino teatras tebestovi. Pernai festivalio „Kino pavasaris“ metu prasidėję ir dar gerokai po jo trukę protestai nieko paguodžiančio protestuotojams ir kino mėgėjams neatnešė: kino teatrą buvo nuspręsta išbraukti iš kultūrinio Vilniaus žemėlapio, ir vietoj jo pastatyti gyvenamųjų namų kompleksą. Tiesa, nuskambėjo ir silpnoki paguodos sakiniai apie tai, kad tarsi ir bus pastatyta 200-300 vietų salė. Bet kiek tų pažadų mes jau girdėjome? Priminsiu: kai „Lietuvos“ kino teatras buvo privatizuojamas, Vilniaus savivaldybė žadėjo už tuos pinigus atnaujinti kino teatrą „Skalvija“, bet naujovių apsilankiusieji jame nepamatė; vėliau ir „Skalvija“ buvo numatyta privatizuoti, o už tuos pinigus pastatyti kino teatrą Menų spaustuvėje ir ten perkelti „Skalvijos“ administraciją ir tęsti jos veiklą. Dabar jau šnekama apie kitką (apie ką – vėliau). O su „Lietuva“ tarsi biznelis ir baigtas. Bet: liepos 4 dieną bus pradėtas sklypo Pylimo 17 detalaus plano svarstymas, o iki tol su jo perspektyva dar galima susipažinti Vilniaus senamiesčio seniūnijoje. Bet: sklypo paskirtis tebėra kultūrinė, t.y. kultūrinės veiklos tame objekte negalima visiškai išbraukti (bent jau iki sutartyje įrašytų 2093 metų), ir vien gyvenamuosius namus ar komercines patalpas statyti tarsi ir nevalia.

Prieš dvi savaites “Lietuvos žiniose” (birželio 12 d.) buvo publikuotas straipsnis apie vilniečių susibūrimą dėl “Lietuvos” kino teatro išsaugojimo. Ši akcija dar kartą parodė, jog visuomenė neabejinga tam, kas vyksta Vilniuje, jo svarbiausioje dalyje – senamiestyje. Dar nepaprastai svarbu, kad tarp neabejingųjų yra daug jaunimo. Iš tiesų niekas kitas neišsaugos senojo Vilniaus kaip tik patys vilniečiai. Mūsų visų aktyvi, sąmoninga ir nuolatinė veikla turi sulaukti rezultatų. Pagarba tiems, kurie nenuilstamai stebi valdžių politiką ir laiku organizuoja sambūrius. Kita vertus, keistai (jei ne juokingai) atrodo faktas: renkame miesto valdžią, balsuojame, išklausome auksinių pažadų, o po kurio laiko kovojame su ja. Esame priversti įrodinėti, kad ji skurdina mūsų aplinką, naikina dvasines vertybes. Taip yra ir dėl “Lietuvos” kino teatro pastato. Argi maža Vilniuje puikių vietų Rojaus apartamentams? Kitame Neries krante nuo sovietmečio stūkso nebaigto pastato šmėkla. Sutvarkytų, pasistatytų ir būtų netoli “Europos”. Ne, būtinai reikia šios vietos. Prieš porą metų pati girdėjau, kaip Vilniaus meras kalbėjo, jog bus sutvarkyti Vingrių šaltiniai, žadėjo įrengti poilsio parkelį prie čiurlenančių vandenų…