Vieną kartą mažame kaimelyje gyveno neturtingas ūkininkas. Jis buvo geras vyras, daug ir sunkiai dirbo, turėjo žmoną ir vaikų. Bet jis jau buvo senas ir dirbti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis sapne išgirdo balsą, kuris liepė keliauti į Trakus. Ten jis surasiąs daug turtų. Bet kaip keliauti? Juk jis neturėjo nei arklio, nei vežimo, o Trakai labai toli. Prabudęs jis savo sapną pamiršo. Kitą naktį jis vėl sapnavo tą patį sapną. Ryte apie sapną jis papasakojo žmonai. Toji pasakė, kad reikia daryti taip, kaip liepia balsas sapne. Žmona įdėjo jam gabaliuką duonos ir lašinių, pabučiavo ir išleido į kelionę.

Ši pasaka paremta tikru atsitikimu, įvykusiu senovės Egipte. Vieną dieną jauna, graži mergina, vardu Rodopė, maudėsi Nile. Tuo tarpu ant kranto nutupęs erelis pagriebė vieną jos sandalą. Tačiau skrisdamas į savo lizdą paukštis netyčia išmetė grobį, ir sandalas nukrito tiesiai faraonui po kojom. Valdovas, išvydęs mažytį, brangakmeniais papuoštą sandalą, užsigeidė rasti jo savininkę. Jis davė sandalą matuotis šimtams gražių merginų, bet nė vienai batelis netiko. Vis dėlto faraonas užispyrė ir galiausiai rado savąją Rodopę. Ilgai nedelsęs vedė ją, o paskui… jiedu gyveno ilgai ir laimingai.

Vienoms Durims nusibodo jų gyvenimas.
“Po paraliais, – pagalvojo jos ir nervingai girgždėjo. – Šis darbas kenkia sveikatai – visą laiką aplinkui laksto skersvėjai. O, be to, kas tik netingi, tas kojomis spardo. Jau visos nusėtos mėlynėmis – kiekvieną lentą skauda. Ir kūrybiškumo jokio neparodysi:”atsidaryk-užsidaryk” – štai ir visas darbas.
-Bet skaudžiausia, – piktai girgždėjo Durys, – niekas nė dėmesio nekreipia. Priprato: “šen-ten” – ir viskas. Nors kartelį kas nors “ačiū” pasakytų. Jie turbūt mano, kad kiekvienas taip gali gyventi ir dirbti: traukiant skersvėjams, nerodant kūrybiškumo, nusėtam mėlynių.
…gerai, gerai – aš priversiu juos atkreipti į save dėmesį.
O juk visi gerai žino, kad norint atkreipti į save aplinkinių dėmesį, reikia padaryti tai, ko iš tavęs niekas nesitiki.
Ir Durys… užsidarė. Tvirtai, stipriai – amžiams.

Iš vaikystės mes atsinešame skaitytų pasakų siužetus. Vieniems prie širdies brolių Grimų, kitiems K. Anderseno ar lietuvių liaudies pasakos. Matyt, jau tokia pasakų paskirtis – nėšti gėrio pradus, gal todėl jos dažniausiai ir baigiasi gerai. O ar daug žinome apie šiuolaikines pasakas, kokią vietą jos užima šiame technologijų išsivystymo amžiuje? Pasirodo, kad ir jauni žmonės domisi pasakomis, net bando jas kurti. Švenčionių Z. Žemaičio gimnazijos dešimtokė Živilė Garkauskaitė – viena iš jų. Dar besimokydama Strūnaičio pagrindinėje, Živilė pradėjo dalyvauti rajoniniuose rašinių konkursuose, paskui ir respublikiniuose. Laimėtas ne vienas laureatės vardas, diplomas. Paskutinį apdovanojimą Živilė Markauskaitė pelnė už pasaką „Apie karalių Tabaką“, parašytą respublikiniam konkursui „Du tūkstančiai ir dvi pasakos“.

Labai seniai gyveno du broliai. Vieno brolio vardas buvo Volodia, o kito Vitia. Jie turėjo namą, kurį jiems mirdami paliko tėvai. Vieną kartą atsitiko nelaimė – padvėsė jų karvė, todėl abu broliai neturėjo ko valgyti. Kaime jų niekas nemylėjo, nes galvojo, kad jie esą raganos sūnūs. Reikėjo jiems ką nors daryti, kaip nors rasti sau maisto. Volodia pabučiavo savo brolį, ir jie abu iškeliavo. Vitia labai tingėjo eiti. Todėl jis nuėjo į kaimyninį kaimą. Jis norėjo ten pavogti pieno, varškės, grietinės ir duonos.

Karalaitė Snieguolė gyveno puikiuose rūmuose kartu su pikra pamote karaliene. Pamotė jos nemylėjo, vertė dirbti pačius juodžiausius darbus ir dėvėti skarmalus. Snieguolė ryžosi bėgti. Ji apsigyveno miške, nykštukų trobelėje. Tačiau pamotė ją surado. Mergaitė atsikando užnuodyto obuolio ir užmigo mirtinu miegu. Ją pažadinti galėjo tiktai tikros meilės bučinys. Staiga nykštukai nustebę pakėlė galvas: kažkur tolumoj dundėjo žirgo kanopos ir buvo girdėti skambus vyro balsas.

Gyveno kartą sau Jungiklis. Jis buvo mažas mažutėlaitis, o be to dar ir juodas.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lemputė. Ji buvo didelė didelė, ryški, pasipuošusi nuostabiu gaubtu. Tad visai nenuostabu, kad Jungiklis ją įsimylėjo.
Jam labai patiko mylimosios charakteris. Ji tai užsiplieksdavo – ir tada atrodė linksma ir nerūpestinga, tai užgesdavo – ir atrodė susimąsčiusi ir švelni.
Lemputė kabojo kambario centre, o Jungiklis riogsojo kampe, kur tegalėjo tik dūsauti. o Lemputė jam tik koketiškai mirksėjo. Bet kartu būti jie negalėjo. jungiklis nepaprastai kentėjo.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lango Stiklas, kuris atrodė blankiai, buvo nei koks. Jo netgi niekas nepastebėdavo, nebent kartais kas nors apšaukdavo.

Gaspadine vien pasikepe žosė po peč’ ėr ėšėje liuobtės’. Pakepe, saka:
– Kol’ ėškeps, aš pasėliuobs’.
Ain jin apsėliuobs, sosėtionk čėgonė tarpdory:
– Poniut’, ge tamst nepažįst’ Žosinska Jona? Gėvena Pečėnyk’, on
Terbons’ ėšsėkrauste.
– Aik to, – saka, – no mana galvos! Aš nepažįst nė kokia ta Jona, nė
kokia Žosinska! Aik to, aik tėk no mana galvos!
– No ka nepažįst’, poniut’, tė sodiev, ka nepažįst’.
Ėr ėšėje.
Paskiau ji jo pabuvs saka:
– Reik’ traukt’ to žųs’ ėš po pečios, jo bos ėškeps.
Pradara peč’, ka dyks tas pečs’! Tad ji soprata, koks tė Jons Žosinsks.

Kartą gyveno trys broliai. Jie neturėjo tėvų. Jų tėvai žuvo kariaudami su velnių karaliumi Memfosu. Todėl broliai norėjo atkeršyti už tėvų mirtį, bet neturėjo kariuomenės ir visai nežinojo, kaip kariauti. Tada broliai nusprendė išjoti į tolimas žemes ieškoti žmonių, kurie galėtų įstoti į jų armiją, kartu jie norėjo įgyti patirties, kad žmonės tikrai patikėtų, kad jie esą karvedžiai. Vyresnysis brolis Orinas pasakė, kad visiems trims reikia joti skirtingais keliais. Taip jie ir padarė. Jauniausias brolis jojo per žemes, plaukė per marias. Ir pasiekė jis mišką, sustojo ten pailsėti. Staiga iš kažkur išniro senas senas senelis, kuris paprašė valgyti ir gerti.

Tai pasaka apie gražuolę Aurorą. Ji pamilo princą Filipą. Piktoji ragana Diabolina užkeikė ką tik gimusią karaliaus dukrelę Aurorą. Ji išbūrė, kad mergaitė, sulaukus 16 metų ratelio verpste įsidurs pirštą ir mirs. Gerosios fėjos užtikrino, kad Aurora nemirs. Ji užmigs ir miegos kol ją pabučiuos. Taip ir atsitiko. Princesė miegojo šimtą metų, kol ją pabučiavo princas Filipas.