“Lietuva”: teisė griauti ir teisė gintis
Praėjusią savaitę žlugo Vilniaus valdžios bandymas buldozeriais užbaigti “Lietuvos” bylą ir palaidoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymus gali duoti tik teisėsauga. Žiniasklaidos dėmesys ir judėjimo “už Lietuvą be kabučių” veiksmai neleido tyliai ir greitai patvirtinti detaliojo plano, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvą”, sunaikinti viešąją erdvę ir jos vietoje pastatyti gyvenamąjį komercinį kompleksą. Miesto tarybos Plėtros komitetas buvo raštu perspėtas, kad rizikuoja įteisinti galimai nelegalius UAB “Rojaus apartamentai” veiksmus valstybinės žemės sklype, nes kyla rimtų abejonių, ar ši bendrovė teisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detalųjį planavimą. Keturi judėjimo “už Lietuvą be kabučių” nariai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. “Lietuvos” griovimo mašina buvo pristabdyta. Tačiau trumpam.
Buldozerių urzgimas prie paskutinio kino teatro sostinės senamiestyje vėl stiprėja.
Šį kartą drąsos jam įkvėpė savaitgalį pasirodžiusios žinios apie Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimą. Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” apie jį neturi jokios oficialios informacijos – ją žadėta pateikti tik savaitės viduryje. Kol kas iš žiniasklaidos pranešimų aišku tik tiek, kad Vyriausybė atsisakė suteikti “Lietuvai” nacionalinį statusą, nes šis reikalavimas, jos manymu, neturi teisinio pagrindo. Išsamesnė šios išvados motyvacija dar nėra pateikta. Be to, nežinome ir komisijos atsakymų į kitus ne mažiau svarbius “Lietuvos” bylos klausimus. Kol jų nėra, judėjimas “už Lietuvą be kabučių” neskubės komentuoti fragmentiškų žinių apie komisijos sprendimus. Nes dar yra vilties, kad gyvename teisinėje valstybėje. Klausimai, į kuriuos dar neturime Peticijų komisijos atsakymų, yra susiję su pagrindiniais jos principais:
ar Vyriausybė tarpininkaus, kreipiantis į prokuratūrą, kad būtų ištirtos “Lietuvos” privatizavimo mįslės? Komisija žino, kad jos sprendimai gali padėti išsiaiškinti tiesą apie galimai neskaidrų sandėrį tarp Vilniaus savivaldybės ir Vilniaus prekybos. Arba atvirkščiai – padėti šią tiesą palaidoti. “Lietuva” buvo parduota už 3 milijonus litų – tai suma, daugiau negu du kartus mažesnė už turto vertę, kuri buvo oficialiai apskaičiuota 1998 m. Be to, 5 milijonus litų šalies gyventojams kainavo vien kino teatro rekonstrukcija. Sprendimai dėl “Lietuvos”, kuri buvo įrašyta į Vyriausybės ir ES patvirtintą “Europos kultūros sostinės 2009” programą, iki šiol buvo priimami nepaisant visuomenės protestų. Tuo tarpu jos teisė pačiai teisme ginti viešąjį interesą mūsų šalyje yra ribota – bendruomenė gali jį atstovauti tik gamtosaugos srityje. Vyriausybė nesiryžo principingai įvertinti ydingos privatizacijos ir taisyti jos pasekmių, suteikdama “Lietuvai” nacionalinį statusą – nes šis reikalavimas esą neturi teisinio pagrindo. Kadangi gyvename teisinėje valstybėje – gal Vyriausybė ryžosi ieškoti atsakymo į klausimą, kuo privatizacija skiriasi nuo įteisintos vagystės?
Kas padaryta, siekiant užkirsti kelią tolesniam galimai neteisėtų veiksmų įteisinimui? Esame įsitikinę, kad imtis veiksmų gavus informaciją apie galimus teisės pažeidimus yra visų valdžios institucijų – taigi ir Vyriausybės Peticijų komisijos – pareiga. Praėjusią savaitę, kai prie “Lietuvos” pasigirdo pirmieji buldozerių akordai, komisijai buvo dar kartą priminta, kad iki šiol nėra atsakyta į esminius klausimus, susijusius su valstybinės žemės nuoma. Ji buvo raštu informuota apie sustiprėjusias abejones, kad UAB “Rojaus apartamentai” neteisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detaliojo planavimo procesą sklype Pylimo 17. “Lietuvos” kino teatrui skirta valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta 1994 metais. Joje yra aiškiai nurodyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis – “naudoti ūkinei komercinei veiklai, susijusiai su kino teatro paskirtimi”. Ši nuomos sutartis iš esmės liko iki šiol nepakeista. Tačiau akivaizdu, kad gyvenamųjų namų statyba, kurią planuoja UAB “Rojaus apartamentai”, nėra veikla, susijusi su kino paskirtimi. Tai reiškia, kad privati nekilnojamojo turto bendrovė pažeidžia valstybinės žemės nuomos sąlygą, todėl sutartis turi būti nutraukta. Komisijai priminta, kad svarstant Peticiją ne kartą prašyta atsakyti į klausimą, ar tikrai privati pelno siekianti bendrovė nuomoja sklypą Vilniaus senamiestyje ne už rinkos kainą, bet už simbolinę sumą, kuri buvo numatyta viešąjį interesą tenkinančiam kino teatrui. Tai yra – ar mokesčių mokėtojai subsidijuoja UAB “Rojaus apartamentai”. Į šį klausimą Vilniaus apskrities viršininko administracija iki šiol neatsakė.
Kokių veiksmų imtasi, siekiant užkirsti kelią viešųjų erdvių naikinimui visoje šalyje? “Lietuvos” byla buvo pateikta kaip simbolinė, nes liudija Lietuvoje įsigalėjusią tendenciją naikinti viešąsias kultūros erdves, aukojant viešąjį interesą dėl privačios komercijos. Vyriausybei buvo pateikti konkretūs pasiūlymai, kaip šią padėtį keisti. Jų esmė – teisiškai įtvirtinti viešosios erdvės sąvoką ir sukurti viešųjų erdvių registrą bei apsaugos sistemą. Kad teisinė viešosios erdvės apsauga yra itin aktualus ir skubiai spręstinas klausimas, rodo ir prieš mėnesį spaudoje pasirodę panešimai, kad Kaune jau yra privatizuojamos gatvės. Civilizuotose Europos valstybėse viešąsias erdves gina įstatymai, o miestų planavimas vyksta paisant viešojo intereso. Vyriausybės atsakymas dėl viešųjų erdvių apsaugos parodys, ar šalis turi valios nuo laukinio kapitalizmo gręžtis Europos pusėn.
Nenorime tikėti, kad “Lietuvos” istorija taps dar viena dvigubos teisės pamoka. Ar tikrai teisinius argumentus valdžios institucijos naudos tik tam, kad numarintų visuomenės pastangas apginti viešąją kultūros erdvę Vilniaus senamiestyje? Ar jos ryšis atverti kelią buldozeriams, ignoruodamos informaciją apie galimus teisės pažeidimus? Ar bus įtvirtinta teisė griauti – ir paneigta teisė gintis, naudojantis teisinėmis priemonėmis? Atsakymai į šiuos klausimus paaiškės artimiausiu metu. Gali būti, kad “Lietuvos” istorijoje artėja būtinosios ginties laikas.
Griūtis Šiaulių gatvėje – pratybos prieš griaunant “Lietuvą”?
Griūtis Šiaulių gatvėje, kuri ketvirtadienio vakarą benamiais paliko apie dešimt vilniečių šeimų, yra tiesiogiai susijusi su “Lietuvos” byla. Ta sąsaja – nekilnojamojo turto plėtros bendrovė “M2 Invest”. Didžiulė duobė, kurią nukentėję gyventojai kaltina išjudinus griuvusio namo pamatus, buvo išrausta “Mikalojaus žiedu” pavadinto gyvenamojo komplekso statybai. Didžiosios duobės autorystė priklauso minėtai UAB “M2Invest”, nes ji yra šio projekto pradininkė. Ta pati bendrovė, kuriai priklauso 10 % UAB “Rojaus apartamentai” akcijų, yra parengusi ir detalųjį planą, kuriuo numatyta nugriauti “Lietuvą” ir sunaikinti viešąją kultūros erdvę. Dar ji yra įsigijusi šv. Jokūbo ligoninės ansamblį, kurį planuoja pertvarkyti į “išskirtinių gyvenamųjų apartamentų kompleksą”.
Savo išskirtinius projektus UAB “M2 Invest” vysto išskirtinėse Vilniaus vietose. Jie pasižymi viena bendra ypatybe – jų reklamose gražiai rašoma apie darnų modernios statybos sugyvenimą su istorine aplinka. “Mikalojaus žiedas” internete pristatomas kaip prestižiniai apartamentai “pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje”, kurie “suprojektuoti įvertinant tiek šios vietovės kultūrinį unikalumą, tiek šiuolaikinio gyvenimo poreikius”. Šios harmonijos rezultatas – 19 amžiaus namo griūtis. Ir tai nebūtinai atsitiktinis dalykas. Nes “Mikalojaus žiedo” reklamoje įtaigiai atrodo ir patikinimai apie statybos saugumą: “statybos darbai bus vykdomi naudojant modernias technologijas, taip siekiant užtikrinti aplinkinių namų gyventojų gerbūvį”. Tačiau kokį partnerį šiam projektui pasirinko bendrovė, daug kalbanti apie jautrumą aplinkai ir istoriniam kontekstui? Statybos bendrovė “Constructus”, kuriai patikėti darbai, jau ne pirmą kartą tobulina senamiestį ir žmonių gyvenimą agresyviomis statybomis. Statant paveldosaugos gėdos simboliu vadinamą “Novotelį”, “vaikščiojo” ir trūkinėjo šalia stovinčio namo sienos.
“Mikalojaus žiedą” UAB “M2 Invest” neseniai pardavė kitai bendrovei, o pati dabar ruošiasi kasti duobę “Lietuvos” kino teatro vietoje. Požeminį garažą ketinama rausti svarbioje archeologinėje vietovėje – Vingrių šaltinių teritorijoje. Gali būti, kad ekskavatoriai čia “atrastų” ir pirmąjį Vilniaus vandentiekį. Gruntiniai vandenys “Lietuvos” vietoje nėra ištiri – taigi negali būti ramūs ir “Rojaus apartamentų” kaimynai. O vienam iš jų tiesiai prieš langus iškiltų gražiai išreklamuoto pastato siena.
