Picos – varguolių ar turtuolių valgis?

Jos galima paragauti ir prabangiame restorane, ir picerijoje, ir Vilniaus centriniame pašte ar geležinkelio stotyje. Praėjusių metų spalį Lietuvoje net buvo paskelbta Nacionalinė picų diena.

Varguolių valgis

Iš pradžių pica buvo varguolių valgis, gaminamas beveik iš nieko, tačiau jo užtekdavo visai šeimai. Vėliau Italijos miesto Neapolio, vadinamo picos tėvyne, virėjai ištobulino picą, o italų jūrininkai išplatino ją po įvairias šalis.

Tikrasis picos triumfo žygis po pasaulį prasidėjo tik karalienei Margaritai išdrįsus paragauti kulinaro Rafaelio specialiai jai sukurto prastuomenės valgio. Po to daugelyje Italijos miestų picerijos tiesiog dygte dygo, o praeiviai buvo gundomi karštais kepinėliais. Kai kuriose Italijos picerijose užsukusiesiems išlenkti stiklą vyno būdavo pasiūlomas ir nemokamas picos gabalas. Ne paslaptis, kad nemokamas kąsnelis visuomet populiarina produktą ir pritraukia klientą.

Vėliau atsirado gatvės prekeivių, nešiodavusių ant galvos apskritus indus, kurių dugne žaižaravo anglys, kad pica neatšaltų. Nors šiais laikais picos vežiojamos specialiuose krepšiuose, Vilniuje užsisakius, jos neretai atvežamos atšalusios. Taip ir norisi paklausti lietuviškų picerijų savininkų: ar neturite anglių, o gal nežinote gatvių pavadinimų?

Italų piciai – pasaulio čempionai

Viena prabangiausių picerijų Lietuvoje, manoma, yra restoranas „Da Antonio“, kurio savininkas – Australijos italas Antonijas Meshinas. A.Meshinas Vilniuje turi jau tris picerijas. Tiesa, jas daugiausia lanko užsieniečiai, bet ir lietuviai mėgsta. „Da Antonio“ picerijoje Vilniaus gatvėje dirba garsenybė – sicilietis Ignacijus Rosas, virtuoziškai kepantis ir žongliruojantis picomis. Rosas yra daugkartinis pasaulio picų akrobatikos čempionas bei prizininkas. Iki šiol niekas nėra pagerinęs italo pasiekto picos sukimo ore rekordo – Ignacijus yra išsukęs 3 metrų ir 3 centimetrų skersmens picą. Picų žonglierius sako, jog lengviau sukti picų pagrindus, kurie pagaminti iš nelietuviškų miltų. Mat iš lietuviškų miltų padaryta tešla yra kur kas skanesnė valgyti, bet žongliruoti nelabai tinkanti, nes greičiau plyšta.

Iškepęs 1 milijoną picų I.Rosas giriasi, kad per čempionatus akrobatiškumu labiausiai išsiskiria italai – jie labai judrūs, turi daugiau fantazijos, jaučia muziką, jų programose persipina istorijos, architektūros, kultūros motyvai. Beje, Ignacijus Rosas yra iškepęs ir didžiausią pasaulyje Sicilijos salos formos picą, jam priklauso picos ruošimo pasaulio rekordas (14 sekundžių).

Pica – ne karštas sumuštinis

Tikros neapolietiškos picos asociacijos pirmininkas, trečiosios kartos Neapolio virėjas A.Pačė apgailestauja, kad šiandien pica vadinama kas tik norima. Maitinimo įmonių svečiai nežino, ar tai, ką jie valgo, tikra pica, ar ne. Be to, į picos tešlą grūdama viskas – nuo pieno iki taukų. Pagal Italijos standartų instituto patvirtintą technologiją, tikrai picai gaminti galima naudoti tik šviežius, tamsiai raudonus, slyvų formos San Marcano pomidorus, riebų baltą karvių pieno sūrį „Mozzarella“, tik šalto spaudimo alyvų aliejų ir tik jūros druską. Picos pagrindą draudžiama kočioti (jis ištempiamas rankomis), o picą kepti dera tik malkomis kūrenamoje krosnyje. Deja, dažnai susigundę reklaminiais užrašais „Skani tikra itališka pica“ galite paragauti tik karšto sumuštinio.

Pritaikytos lietuvio skoniui

Vilniuje, Architektų Sąjungos pilaitėje esančiame restorane „Pulčinela“ picos kepamos nesilaikant autentiškos italų receptūros – jos pritaikytos lietuvių skoniui. Gal todėl ir šis restoranas vadinamas ne „itališku“ ar „itališko maisto“, o „itališkos nuotaikos“. „Pulčinela“ pretenduoja į pirmuosius restoranus, Lietuvoje pradėjusius siūlyti 1–2 mm storio greitai iškepančias picas. Tos picos populiarios, nes jų sudėtyje yra lietuviško sūrio, kumpio, faršo, daržovių ir kitų priedų. Picą – pyragą, arba gastronominę picą, pasak tautiečių, sotesnę ir skanesnę, nes galima užsipilti daugiau pomidorų padažo, galite suvalgyti Vilniaus „Baffo“ picerijoje, kur picos svečiams atnešamos ne lėkštėse, o ant beržinių padėklų. Gastronominė pica būna ne apskrita, o pjaustoma kvadratėliais. Prieš kepant į jos tešlą dedami prieskoniai. Picos „Baffo“ daromos ant specialiai iš Graikijos atvežto granitinio stalo, nes ant jo ne taip slysta, be to, miltai nenubyra, lygiau pasiskirsto. Net 46 rūšių picas „Baffo“ kepa Lietuvos picų rekordininkas. Šešerius metus mokęsis iš italo lietuvis Galius Rimkus 1998 metais yra iškepęs didžiausią picą Lietuvoje. Ji svėrė 21,1 kg, buvo 1,28 m ilgio, 1,18 m pločio, 3 cm storio.

Keturi Kauno „Pizza Jazz“ restoranai išsiskiria tuo, kad picos kepamos lankytojams matomoje erdvėje. Viename, studentams skirtame restorane, kepamos storo pagrindo picos – juk studentai mėgsta prisikimšti. Pramoniniame rajone, Girčiupio gatvėje „Pizza Jazz“ – lyg traukinys, kurio garvežyje įrengtas baras, o vagonuose – salės. Naujausiame, „kantri“ stiliaus restorane Laisvės alėjoje picai paruošti sugaištamos vos kelios minutės. Bene populiariausios ir labiausiai prieinamos vilniečiams tapo „Čili“ picerijos. Gedimino prospekto picerijoje visada tiek daug lankytojų, kad kartais net apmaudu, jog negali rasti laisvo stalelio. Matyt, „Čili“ picerijos patraukia ne itališku, o lietuvišku picų skoniu.

Greita ir pigu

Galbūt picoms paplisti Lietuvoje padėjo Ritos Dapkutės picerija ir jos amerikietiškos picos. Pati R.Dapkutė su siaubu prisimena tuos laikus, kai negalėjo nė svajoti apie „Mozzarella“ sūrį, saldžiuosius pipirus ir kitus picai būtinus komponentus. Todėl pirmosios paprastų lietuvių skrandžius pasiekusios picos buvo „mūsiškos“ – iš lydytų sūrelių ir lietuviškos dešros.

Bene pigiausiomis picomis Lietuvoje prekiaujama stotyse, turgavietėse, net Vilniaus centriniame pašte. Žmonės perka mažučius, apskritus, sūriu apibarstytus ir kečupu patepliotus šiltus blynelius, nes jie greitai paruošiami ir nėra labai brangūs. Štai tik pravėręs Centrinio pašto duris nustembi: visas patalpas persmelkęs pigių picų kvapas. Beje, „Ekspress“ picos čia parduodamos tik už 2 litus. Ir jokių staltiesių kaip „Da Antonio“, jokių beržinių padėklų kaip „Baffo“, jokio „kantri“ kaip „Pizza Jazz“ – tai tiesiog greitas užkandis. Būtent todėl iki šiol sunku suprasti, kas yra pica – vis dar greitas vargšų užkandis ar karalių maistas?