Lietuvos aukštosios kulinarijos krizė

Užsienio kulinarai ir mitybos specialistai teigia, kad Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų.

Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų

Užsienio kulinarai ir mitybos specialistai teigia, kad Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų, nes aukštesnės klasės restoranuose yra taip vadinamos „europietiškos virtuvės“ (grynai lietuviškas mažaraščių virėjų išmislas, nes tokios virtuvės iš vis nėra. Keli itališki patiekalai, keli kiniški, keli sovietinio „obščepito“ jokiu europietiškumu net nekvepia) patiekalai, užeigose, kai kuriose kavinėse galima rasti tik lietuviškus kaimiškus badmečių valgius.

Labai gaila, kad Lietuvos mitybos įmonės, ypač didžiųjų tinklų „Forto dvaras“, „Čili kaimas“, mitybos specialistai, maisto gamybos technologai, gamybos vedėjai nieko nėra girdėję apie aukštąją Lietuvos kulinariją. Lietuvoje nerasite karališkosios virtuvės, didikų ir bajorų, kunigų ir vienuolių, miestelėnų ir amatininkų valgių restoranų.

Dar blogiau – „Forto dvaro“ savininkai ir vadovai iš vis neskiria kas yra dvaras, dvaro kultūra, dvaro bon ton, etiketas, dvaro valgymo kultūra ir dvarininkų valgių gamybos, patiekalų puošimo ir patiekimo būdai.

Man buvo aiškinama, kad restorano vadybininkai dvarą įsivaizduoja kaip statinių grupę: kiemą su jį supančiais pastatais, namu, tvartais, arklidėmis, klėtimis, jaujomis, bravoru, manufaktūromis ir pan. Suprantama, jei dvaras įsivaizduojamas ir suprantamas tik liokajų ir tarnų lygyje, tai kalbėti apie aukštesnio lygio dvarininkų puotas, tokias, kurios aprašytos Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ nėra net reikalo. O paskaityti „Poną Tadą“ ir įsiminti apie lietuvių dvarponių puotas daug kam iš Lietuvos maitinimo įmonių savininkų, gamybos vedėjų ir technologų, kulinarų ir virėjų būtų ne pro šalį.

Kas per dalykas yra dvarų etiketas?

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime.

Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar pakelės smuklėse. Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių.

Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai. Tiesa, įkaušę dvarų ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai.

Utriruotus, grubius, dažnai net juoką keliančius kaimo bernų papročius šiandien galime regėti lietuviškų turčių rengiamuose „baliuose“. Teko stebėti, kaip grojant kameriniam ansambliui rimtą klasikinę muziką, „baliavojantys“ jos net negirdėjo, o jau pakaušę, perrėkdami smuikus, aiškinosi savo problemas.

Dar viena bėda – firmos, rengiančios turčiams pokylius, neturi specialistų, kurie žinotų lietuviškų rūmų ir dvarų etiketą, galantišką elgesį prie stalo, tad siūlo tą, ką daugmaž savaip supranta, ką atsinešė iš savo kilmės vietų, – dažniausiai ką matė kolchoziniais laikais lėbaujančių kompartinių šulų orgijose. Antra vertus, nėra kam ir šių dalykų paisyti, nes pralobėliams, dažniausiai „kultūros“ prisigraibiusiems iš rusų atvežtos sovietinės „kultūros“ bei kelionėse po svečias šalis, labiausiai rūpi ne etiketas, galantiškumas, vidinė kultūra, o tik išorinis blogąja prasme įvaizdis, blizgesys, triukšmingi fejerverkai, balių tvarkdarių – „kultmasavykų“ ir vedėjų nuvalkioti ir lėkšti anekdotai apie antrą galą.

Aukšta kultūra ir geru etiketu gali pasižymėti nebūtinai ištaigūs brangių valgių restoranai. Lietuvoje galėtume didžiuotis nepretenzingomis, demokratiškomis „HBH Pas Juozapą“, „Bernelių užeigomis“ su gera lietuviškų kaimiškų valgių virtuve, kaimo kapelijomis, liaudiškais pasilinksminimais. Štai čia ne gėda atsivesti garbius užsienio svečius, žymius gurmanus, kuriems galima parodyti gerąja prasme lietuvišką kaimišką virtuvę, gardžius, gražiai patiektus kaimiškus valgius.

Bet tuo pačiu jau nebe juoką, o gailestį dėl profesionalaus nemokšiškumo kelia „Katpėdėlė“, „Čilės“ kaimas“, klaipėdiečių „Troba“, ir daugelis kitų žemo lygio virtuvių, kur šalia lietuviškų kaimiškų bulvių valgių peršamas meksikietiškas čilės troškinys, vengriškas guliašas, rusiškas befstrogenas, ukrainietiškas Kijevo kotletas (kažkodėl visoje Lietuvoje sutartinai neišmanėliškai gaminamas) ir kitokie prie lietuviško kaimo virtuvės nederantys sovietinio „obščepito“ prasčiavalgiai.

Atsiliepimas apie Vilniuje Pilies gatvėje esantį „Forto“ dvarą
Šiandien apie Lietuvos dvarų kultūrą Lietuvos svečiai arba turistai Vilniuje Pilies gatvėje rūsyje esančiame „Forto“ dvare“ susidaro ne kokį įspūdį. Nevėdinamos, oro trūkstamos (vasarą prakaitą varančios) patalpos, suklypę, blogos kokybės stalai ir suolai, „tautiniais“ rūbais aprengtos tingios padavėjos, valgiaraštyje išvardinti neskanūs paprasčiausi kaimiški, be to dar net sumaišyti kam jie priklauso (aukštaičiams, žemaičiams o gal ir dzūkams?) valgiai, apdaužytais pakraščiais moliniai indai, blogai nuplauti mediniais kotais įrankiai, kalkių dėmėmis apsinešę stiklai, tranki kaimo kapelijų muzika, transliuojama per garsiakalbius nieko bendro neturi su Lietuvos dvarais, bet užtat gerai tiktų atstovauti nešvarias prasigėrusių girtuoklių mėgstamas šalikelių arba provincijos ir miesteliūkščių karčiamas, smukles. Gal būt Lietuvoje tokie „dvarai“ įrengiami iš nežinojimo, o gal ir daromi specialiai, kad kitų akivaizdoje sumenkinti, pažeminti garbingą ir orią mūsų tautos istoriją, praeitį, kultūrą, papročius ir gyvenseną, lietuvišką mitybą ir kulinariją.

Lietuvos kultūros atstovai, mitybos specialistai etnologai, Lietuvos kulinarinio paveldo globotojai ir visokie klerkai kuratoriai turėtų susirūpinti šiuo dalyku ir neišmanėlius bent pamokyti kas yra kas. Gal būt tegu sau dirba ir toliau, bet tegu vadinasi ne „Forto“ dvaru“, o „Forto“ tvartu“, arba bent „Forto“ smukle“, „Forto“ užeiga“…

Kodėl Lietuvoje mėgstama valgiams duoti įmantrius poetiškus valgių pavadinimus?

Pradžioje buvau manęs, kad kiekviena lietuvaitė virėja savyje turi įgimtą grafomanišką poreikį literatūrinei kūrybai, ir todėl joms valgiaraštis yra tas pats, kaip poetui eilėraščių antologija. Tačiau susipažinus su „poetiškais“ valgiaraščiais, nepaprastai mėgiamus Vilniuje ir ypatingai su čia gaminamais valgiais, supratau ką slepia kurioziški patiekalų pavadinimai, – blogą virtuvę, kulinarinio profesionalumo stoką, valgių gamybos stagnaciją ir virėjų nemokšiškumą.

Visose grafomaniškai „poetiškais“ valgiais kviečiančiose maitinimo įmonėse gaminami vieni ir tie patys valgiai, t. y. tai, ką virėjos išmoko iš sovietinio „obščepito“ kulinarijos vadovėlių ir kursų. Šių maitinimo įmonių savininkai, norėdami suvilioti lankytojus, yra įsitikinę, kad vilionės jauku yra įmantrūs pavadinimai, o ne patys valgiai, jų patiekimas. Kita vertus po kurioziškais pavadinimais galima paslėpti ir žemą klientų aptarnavimo kultūrą, – kas galės priekaištauti, kai gumą burnoje vadalojanti padavėja, valgytojui ant stalo numetusi taukiną lėkštę su ataušusia pridegusia kiaušiniene ir šalia padėjusi vakarykščiais valgių likučiai priskretusius valgymo įrankius, elgiasi blogai: valgiaraštyje aiškiai parašytą, kad tai yra „pasterblės pautienė“, – o gal iš tiesų tas patiekalas būtent taip ir turi būti gaminiams bei patiekiamas?…

Bet labiausiai aš linksminausi, skaitydamas „Čilės“ kaimo“ valgiaraštį, mėgindamas įsivaizduoti, kas slypi po įmantriai kvaišais valgių pavadinimais. Ir kol man atnešė valgyti, pamėginau sudėlioti „Čilės“ kaimo valgiaraštyje surašytus patiekalų pavadinimus. Kai kuriuos pavadinimus sukeičiau vietomis ir štai koks pasakojimas gavosi: „…iš sukiužusios bakūžės gaspadinės užgaidos surinktos vertos grieko plikos mergos iš ajerų ir bardakėlių koketiškai nuraudusios mergelės kirkino silkę po patalais ir su silkėmis šoko polką, kai girininko pietums šeimininkė virė vakarienę iš močiutės skarelės ir dieduko guzikų. Tačiau gavosi tikra pekla – gaspadoriaus kepsnys, kuris per gaidžių peštynes virto ne tai undine Jūrate, ne tai kalvio troškiniu, nes jame aiškiai kyšojo dumplės su žiezdru ir kalvio raumeninga dešinioji ranka. Tačiau lydekai paliepus, gaspadoriaus kepsnys akies mirksniu pavirto malkų ryšulėlio priskaldyta petelne, prikrauta dviem kijevo kotletais su kalnais suliko. Svetelių lauktuvėse teisingai užkandę visokių užkandų, pagamintų iš dzūkų ir ūkininkų, visi pasijuto kaip per grybų karą, nes aplink skraidė visokie kopūstai, dar atskrido sakalėlis iš vištos, atmušė sparnelį į kapitono laimikį, ir, nors reikėjo berneliams močiutės skarelės, gavo jie tik veseilios magryčių. Na, o kas liko po baliaus bei vienintelės lietuviškos salotos sumaišytos su raganaičių plaukais bei nagais buvo atiduota tik studentams. Visų vyrų džiaugsmui, kad alus geriau nubėgtų, tuoj buvo iškviesti „Čilės“ kaimo“ komercijos direktoriai, vadybininkai, gamybos vedėjai, virėjai ir apmėtyti kabutėse kėdainių ir žemaičių blynais, kurių virėjų akys matė, o vadybininkų skrandis labai geidė ir vietoje to, kad kiekvienam į užpakalį spirtų, spirtų kiek galėtų, prikrėtė a le francūziškai sermėgas obuolių, tikėdamiesi, kad jie dar kartą garsiai perskaitys savo valgiaraštį ir, kad geriau girdėtų bei suprastų kokią nesąmonę savo valgiaraštyje surašė, malkų ryšulėliais prasikrapštys ausis ir akis“…

Pabūkime patys valgytojais ir paklauskime savęs kokie yra mūsų poreikiai mitybai, ką norėtume sužinoti iš valgiaraščio, kokius patiekalus užsisakyti. Visi sutartinai pasakys, kad jiems svarbu ne gaspadinės užgaida, o tik kepta, virta arba troškinta vištos kulšelė, jei įdaryta, tai kuo, su kokiu padažu ir kokiu garnyru patiekiama, kiek tai kainuos. Valgio pavadinimas turi būti aiškus, konkretus ir „skanus“. Save gerbiąs kulinaras, profesionalus virėjas žino, kad patiekalų pavadinimuose turi būti labai aiški, konkreti ir „skani“ informacija. Žymūs kulinarai pirmiausiai gerbia savo klientą, įsitikinę, kad lankytojams svarbu kaip valgis pagamintas, nes nuo to priklauso patiekalo energinė vertė, (kaloringumas), fiziologiškai aktyvių mikroelementų ir vitaminų kiekis. Šių dienų valgytojai yra išsilavinę žmonės, žinantys svarbius sau mitybos dalykus, valgių gamybos būdus, jų skonį ir aromatą. Lygiuotis arba pataikauti neraštingam, mažai mityboje išmanančiam klientui gali tik tokio pačio lygio maitinimo įmonių darbuotojai.

Bulviniai kaimiški lietuvių valgiai užsieniečiui ne tik neišvaizdūs, bet ir sunkiai virškinami

Kaimiškosios virtuvės bulvių patiekalais garbius svečius, užsienio turistus reikėtų vaišinti ypatingai atsargiai, nes, nors lietuviams jie yra labai skanūs ir paskutiniais metais utriruotai reklamuojami, lietuviškiems skrandžiams yra įkandami, tai kitų kraštų, ypač pietinių, daugelio Europos šalių, taip pat Amerikos, Azijos, Afrikos, arabų, indų, japonų, kinų, Karibų, Magribo, tajų kraštų gyventojams, pripratusiems prie savo spalvingų, gražaus ir ryškaus kolorito patiekalų, blankūs kaimiški lietuvių bulviniai patiekalai vizualiai atrodo nepriimtini, „nevalgomi“ ir net vemti verčiantys, – nesuderinti maisto produktai sunkai virškinami, kurie, tiek ir subtilesnės, aukštesnės virtuvės gerbėjus, tiek ir makdonaldų valgytojus, gali net ir smarkiai susargdinti.

Bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklindžiai, bulvių dubenėliai (kunkolai), bulviniai rageliai, bulvių šutynė, cepelinai, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, lietuviui skaniausi valgyti yra su lašinukų su svogūnais padažu. Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma kaimiškoji kultūra ir kulinarija.

Man nesuprantama, kodėl tarptautinėse parodose, pristatymuose Lietuvą reprezentuoja, Lietuvos mokslininkai, profesionalūs muzikantai, dailininkai, baletas, teatras, o Lietuvos kulinariją vien tik kaimo bobelės ir kaimiški badmečių bulviniai valgiai. Atrodo, kad lietuviai kelioliką tūstančių metų iki bulvių atsiradimo iš vis nieko nei valgė, nei gėrė ir mito tik grynu oru…

Įdomu kas davė teisę žiniasklaidininkams, Lietuvos turizmo informacijos centrų darbuotojams, nelabai ką išmanantiems kulinarijoje, formuoti klaidingą nuomonę, kad lietuvių nacionalinis patiekalai yra tik bulviniai cepelinai ir „ružavi“ burokėlių šaltibarščiai. Šie rašantieji ir užsienio turistus aptarnaujantys žmonės jau 17 metų lyg apsėsti kažkokios nesveikos manijos ne tik lietuvių tautai (ypač naujajai kartai), bet ir užsienio svečiams tiesiog diegte diegia, kad lietuviai yra labiausiai kulinariniai atsilikusi tauta ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Net „Lietuvos ryto“ ir ypač Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių vietinės spaudos kulinariniai nemokšos vienas už kitą garsiau gieda, kad lietuviai kulinariniu atžvilgiu mažiau išsivystę nei neandertaliečiai, kad lietuviai niekada nėra medžioję ir žvejoję, auginę javų, daržovių, vaisių ir uogų, nepažįsta nė vieno valgomo grybo, miško gėrybių, kad lietuviai niekada nėra auginę galvijų, kiaulių, paukščių, kad lietuviai iš vis nemoka ruoštis maisto atsargų, keptis duonos, pyragų, darytis pieno, mėsos, paukštienos, žuvies ir daržovių valgių…

Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranus, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus?

Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo technologiniais principais, maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, karvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, meduoliai, raugintos daržovės ir vaisiai (kopūstai, agurkai, obuoliai, kriaušės, grybai), rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, lietuviškas skilandis, darata, kindziulis, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir brandinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais. Daugelis dabar žymiausių ir skaniausių tarptautinės virtuvės troškinių ir apkepų taip pat turi lietuviškos virtuvės prigimtį, nes lietuviai net XXI amžiuje dar tebeturi išlaikę tikrąsias duonkepes krosnis. Galų gale, senosios lietuviškos virtuvės pagrindinis įnašas į pasaulio kulinariją buvo jos gausybė miško gėrybių valgių, gaminamų iš sumedžiotų taurų, stumbrų, meškų, ernių, laukinių arklių, briedžių, elnių, stirnų, šernų, bebrų, kiškių, netgi opšrų, taip pat gausybės laukinių paukščių. Šių produktų dalis lietuvių mityboje buvo akivaizdi, juolab, kad valgių gamybai buvo naudojama ne tik švieži, bet ir sūdyta, vytinta ir rūkyta žvėriena ir laukinė paukštiena.

Pažymėtina tai, kad Lietuva XIV-XVI a. eksportuodavo į Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Italiją ir kitas Europos šalis daug vytintos žvėrienos, rūkytos meškienos ir šernienos bei laukinės paukštienos (rūkytų einių, kurtinių, tetervinų, gulbių, žąsų, ančių). Pavyzdžiui Lietuvos iždas net iki XVI amžiaus vietoje piniginių įnašų priimdavo rūkytus šernų kumpius, – štai koks buvo jų kokybės ir išlaikymo lygis. Ypač plačiai paplitę buvo bitininkystės produktai – medus ir gaminiai iš medaus, gėrimai iš medaus ir valgiai iš ir su medumi.

Viduramžių metraštininko žodžiais „lietuvišku medumi vertėsi ir maitinosi visa Vokietija, Anglija ir tolimiausios Europos šalys“. Medaus reikšmę lietuvių buityje rodo tai, kad vienintelėje Europos šalyje – Lietuvoje nuo senų senovės galiojo medaus duoklė, išskirtiniai bitininkystės teisės aktai ir reglamentai, taip pat bitininkų brolijos – bičiuliai. Medus lietuviams atstojo pinigus.

Minėtos aplinkybės matyt ir bus apsprendusios senosios lietuvių virtuvės valgių gausumą, patiekalų gamybos technologijų ištobulinimą, rafinuotumą, juolab kad ji buvo ne tik pritaikyta Lietuvos didikų ir bajorų finansinėms galimybėms, kurie tuo metu Europoje buvo turtingiausi žmonės, jų išlavintiems ir rafinuotiems skoniams bei poreikiams, bet ir rėmėsi vietinėmis, tradicinėmis lietuviškomis maisto žaliavomis ir produktais.

Nuo 1453 metų, turkams užėmus Konstantinopolį, sužlugo Viduržemio jūroje klestėjusi prekyba su Rytais ir prekybiniai Rytų ir Vakarų keliai persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, per kurios teritoriją ėjo prieskonių ir šilko prekybiniai upių ir sausumos keliai nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Antra vertus, pirkliams, keliaujant per Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija, įvežamos prekės būdavo tik vieną kartą apmokestinamos, gerai saugomos ir įstatymais, ir nuo pakelės plėšikų, nes surinkti mokesčiai ėjo į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iždą. Ne be reikalo XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B. Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: „Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis“ – baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos…

Na, o apie pačią lietuvišką aukštąją virtuvę pakalbėsime kitą kartą, nes dabar einu gamintis būtent lietuviškos aukštosios virtuvės patiekalą – putpelytės, marinuotos lietuviškame pipiriniame miduje ir troškintos Lietuvos laukų aromatinėse žolelėse ir gėlėse.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A. Vincentas Sakas
Tel. +37046 35 02 92. Mob. tel. +370617 24 338
El. paštas: vincentas.sakas@takas.lt
My Skype account: vincentas.sakas