Krikščionybė Ir Vegetarizmas

Krikščioniškame pasaulyje plačiai išplitęs klaidingas įsitikinimas, esą Kristus valgė mėsą, kad Naujajame Testamente yra daugybė nuorodų į mėsą. Bet atidesnis žvilgsnis į graikų rankraščių originalus rodo, kad dauguma žodžių (“trophe”, “brome” ir kt.), verčiamų žodžiu “mėsa”, reiškia tiesiog “maistas” arba “valgymas” plačiąja prasme. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Luką (8:55) skaitome, kad Jėzus prikėlęs moterį iš numirusių ir “liepęs duoti jai valgyti mėsos”. Graikiškas originalo žodis “phago” verčiamas “mėsa”, o jis reiškia tiesiog “valgyti”. Taigi Kristus iš tikrųjų pasakė jai – “valgyk”. Graikiškas žodis “kreas” (“kūnas”) ir kalbant apie Kristų nebuvo pavartotas.

Evangelijoje pagal Luką 24:41:43 mokiniai pasiūlė mokytojui žuvies ir korį medaus ir JĮ Kristus paėmė (vienaskaita, todėl nežinia, ką jis paėmė). Niekur Naujajame Testamente tiesiogiai nepasakyta, kad Jėzus valgė mėsą.

Šiai minčiai atliepia garsioji Izaijo pranašystė: “Žinokite, kad nekalta mergelė pradės, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu. Jis valgys sviestą ir medų, kol pats susivoks stumti blogį ir rinksis gėrį” (Izaijo pranašystė 7:14-15) (čia aiškiai pasakoma, kad mėsos valgymas sunaikina žmoguje gėrį. Būdinga, kad antroji sakinio dalis Evangelijoje pagal Matą 1:23, paprastai praleidžiama).

Jis smarkiai priekaištavo fariziejams sakydamas: “… Jei būtumėte supratę, ką reiškia “Aš noriu gailestingumo, o ne aukos”, <…> nebūtumėte pasmerkę nekaltųjų” (Evangelija pagal Matą 12:6), tai aiškiai nepateisina gyvūnų žudymo, tą patį teigia ir eilutės, paimtos iš Ozėjo pranašystės 6:6: “Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų…” (atkreipkite dėmesį – antroji sakinio dalis Evangelijoje pagal Matą 12:6 ir vėl praleista).

Jis smarkiai priešinosi papročiui aukoti šventykloje gyvulius, piktai išvydamas iš šventyklos tuos, kurie pardavinėjo jaučius, avis ir karvelius bei pinigų keitėjus (Evangelija pagal Joną 2:13-15).

Jo žodžiai: “… ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekyvietės namų” (ankstesniuose vertimuose “žudynių vietos”).

Iš Evangelijos pagal Matą 3:4 visi žino, kad Jonas Krikštytojas atsisakydavo mėsos (“Jis maitinosi skėriais (pupomis) ir lauko medumi”. Graikų originale alyvų paplotėliai ir “enkris” – skėriai / lauko medus).

Nežinome, ar Jėzus buvo vegetaras. Ne mažiau kaip septyni iš dvylikos Jėzaus mokinių atsisakė mėsos (apie kitus likusius mes nežinome). Tai atitinka Jėzaus mokymą: “… tarnas nesikelia aukščiau šeimininko…” (Evangelija pagal Joną 14:16). Septyni atsisakė mėsos:

1. Petras: “… kuris maitinosi duona, alyvuogėmis ir žalumynais…” (Hor.15:cf, Klem. Hom. XII, 6);

2. Jokūbas: Bažnyčios tėvas Eusebijus, cituodamas Evangelijas apie 160-uosius m. rašė, kad “… Jokūbas, Viešpaties brolis, buvo šventas nuo gimimo. Jis negėrė vyno ir nevalgė mėsos…”

3. Tomas: pagal vieną ankstyvosios krikščionybės istorinį dokumentą: “dėvėjo ištisinį drabužį, dalijosi su kitais viskuo, ką pats turėjo, nevalgė mėsos ir negėrė vyno…” (Džeimsas Vernonas Bartletas, M. A. “Apokrifinės evangelijos krikščionybės istorijoje dabartinio mokslo šviesoje”);

4. Matas: “… gyveno sėklomis, riešutais, vaisiais ir daržovėmis, neliesdamas mėsos…” (Klemensas iš Aleksandrijos / Klem. Mokytojas);

5. Motiejus (pakeitęs Judą; Apaštalų darbai 1:21-26): jo maistas, Bažnyčios Tėvo Klemenso Aleksandriečio liudijimu, buvo toks pat kaip ir Mato;

6. ir 7. Andriejus (Petro brolis pagal tikėjimą ir giminystės ryšius) ir Judas iš Betsaido abu buvo Jono Krikštytojo pasekėjai ir todėl privalėjo laikytis ir krikštytojo asketiškos mitybos.

Paulius be kita ko rašo: “Negriauk Dievo darbų dėl maisto…”, “Mėsos ir vyno geriau atsisakykit” (Laiškas Romiečiams 14:20, 21). Nors jo nusiteikimas ne toks kategoriškas.

Be to, taip stipriai pasisakę yra ir daugelis ankstyvosios Bažnyčios Tėvų: “… Kad ir kaip nevertintumėte Kristaus pavyzdžio, valgymu ir gėrimu pataikaudami savo geiduliams: aš manau, kad Tas, kuris “laimino” ne sočiuosius, bet alkanus ir trokštančius, kuris skelbė, kad jo darbai – tai jo Tėvo valios vykdymas, manau, kad susilaikymas jau buvo jo nusistovėjęs įprotis, ir tas mokė juos darbuotis už “mėsą”, kuri veda į amžinybę, o savo kasdieninėse maldose prašyti ne mėsiško valgio, o duonos kasdieninės…” Quintus Septimius Tertullianus (155 m.). Šis Tertulijano pranešimas buvo patvirtintas Apaštališkojo Tėvo Papijaus (60 – 125 m.) raštų fragmentais.

Apaštalo Tomo darbai, kuriais plačiai naudojosi ankstyvosios krikščionybės sektos, Jėzaus mokinius vadina asketais: “Jie nuolat pasninkauja ir meldžiasi, bet kokiu oru nešioja vieną ir tą patį rūbą, neima nieko iš kitų, viską, ką turi, išdalija kitiems ir susilaiko nuo mėsos ir vyno”.

“Mėsos valgymas – nenatūralus ir tiek pat kenksmingas, kiek kenksmingas stabmeldiškas velnių garbinimas su aukojimais ir kruvinomis “puotomis”, kuriose dalyvaudamas žmogus bičiuliaujasi su nelabuoju…” – II-ojo amžiaus Klemento Homilijaus šventraštis, Hom. XII.

Klementas Prudencijus, pirmasis krikščioniškų himnų kūrėjas, viename iš savo himnų kviečia tikėjimo brolius krikščionis “… nesitepti savo rankų ir širdžių nekaltu karvių ir avių krauju”.

“Kur kas geriau būti laimingam, negu įsileisti velnią, laimė kyla iš doros. Štai ir apaštalas Motiejus maitinosi sėklomis, riešutais, daržovėmis ir nevartojo mėsos… argi daržovės, šaknys, alyvuogės, žalumynai, pienas, sūris, vaisiai – argi visa valgių įvairovė nėra tas pats saikas ir paprastumas?” – Bažnyčios Tėvas Klemensas Aleksandrietis.

Mes, krikščionių lyderiai, susilaikome nuo gyvulių mėsos, norėdami sutramdyti savo kūną. Mėsos vartojimas maistui yra mūsų prigimčiai priešingas, demoniškas darbas.

Apie ankstyvuosius krikščionis: “… Jie apsieina be šlakelio kraujo, be prašmatnių gurmaniškų valgių, be apsunkusios galvos. Čia pas juos nėra siaubingo mėsos tvaiko, nesklinda nemalonūs kvapai iš virtuvės…” – šv. Chrizostomas (347 – 404 m.)

“… Kadangi Kristus yra alfa ir omega, Mesijas, kuris viską atkuria iš naujo, nebeleidžiama išsiskirti ar valgyti mėsą… ir aš taip pat jums sakau: jeigu trokštate tobulintis, vyno ir mėsos geriau atsisakykit.” – šv. Jeronimas (340 – 420 m.), kuris davė pasauliui Vulgatą, lotynišką Biblijos vertimą, kuris naudojamas ir šiandien.

“Mėsos garai temdo dvasios šviesą… Vargu ar gali tapti dorybingas tas, kuris puotauja prie mėsos nukrauto stalo…” – šv. Bazilijus (320 – 379 m.)

Dažnas pagonybės metraštininkas aprašo ankstyvuosius krikščionis nurodydamas, kad jie susilaiko nuo mėsos: Plinijus, Betanijos valdytojas (kur krikščionybės tiesas skelbė Petras), užsimena apie ankstyvuosius krikščionis laiške Romos imperatoriui Trojanui, ir teigia juos esant “… siaubingai prietaringus, susilaikančius nuo mėsiško maisto…”.

Filosofas stoikas, Nerono mokytojas Seneka (5 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), rašo apie krikščionis: “imperatoriaus įtariai vertinamas prietaringų svetimšalių kultas, reikalaujantis susilaikyti nuo mėsiško maisto…”.

Juozapas Flavijus apie ankstyvuosius krikščionis rašo: “… Jie susirenka prieš saulėtekį ir, nepratardami nė žodžio apie kasdieninius dalykus, savotiškai meldžiasi <…> visi sėdasi ir valgo vienodos rūšies bekraujį maistą…”.

Sename aramėjų šventraštyje apie Jėzų, kurį išsaugojo ir išvertė E. M. Szeekely, randame tokią citatą:

“… Todėl tas, kuris žudo, nužudys ir savo brolį… Nužudytųjų gyvūnų mėsa jo kūne taps jo paties kapu. Iš tiesų sakau jums, tas, kuris žudo, žudo save, o tas, kuris valgo mėsą ar žudo gyvūnus, tas ryja mirtį… Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų maistui… Gyvybė atsirado iš gyvybės, iš mirties ateis tiktai mirtis. Nes viskas, kas apnuodijo tavo maistą, apnuodys ir tavo kūną. Tavo kūnas bus toks, koks buvo tavo maistas, o dvasia tokia, kokios bus tavo mintys…” – E. M. Szeekely, “Santarvės Evangelija”

Albertas Schweitzeris rašo: “… Etikai svarbus ne tik žmogus, bet ir gyvūnijos pasaulis. Tai įrodo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio aspiracijos. Taip besamprotaudami mes prieiname prie išvados, kad etika gerbia visokią gyvybę. Tai meilės etika, etika atsiverianti plačiąjam pasauliui. Jėzaus etika šiandien pripažinta kaip bet kokio mąstymo būtinybė <…> Tiktai visuotinė etika, kuri gerbia kiekvieną gyvą būtybę, gali suartinti mus su pasauliu ir su jame viešpataujančia valia…”

Kardinolas John Henry Newmanas (1801 – 1890 m.) rašo: “… Toks žiaurumas gyvūnams rodo, tarsi žmogus nemylėtų Dievo… Jie mums nepadarė nieko blogo, jie neturi jėgų pasipriešinti… Baisu, tiesiog demoniška kankinti tuos, kurie niekada mums nepadarė nieko blogo, kurie negali patys apsiginti ir kurie yra visiškoje mūsų galioje…”.

Tolstojus ir duchoborai (Rusijos stačiatikiai) laikėsi nuomonės, kad mėsos valgymas prieštarauja krikščionybės įstatymams.

Maistas ir taika. Londonas, Freedom Press, 2000. P.130.