Atskirai reikia paminėti Klaipėdą, kuri iki karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais promenadų takais su kavinėmis (Klaipėdon su restoranų įrengimu ir virtuve susipažinti atvykdavo įvairių Europos tautų kulinarai ir restoranų savininkai). Klaipėdoje kulinarinė kultūra vystėsi daugiausia anglų, olandų, taip pat vokiečių, truputį prancūzų, kuršių ir žemaičių virtuvių įtakose. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių. Net dabar pasaulyje žinomi garsieji Memelio strimėlių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, ruginės tešlos abese keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys – Memelio štufatas, (nereika turėti rusiškos baimės žodžiui “Memelis”, – tai senovinis baltų žodis, reiškiantis tykų, nešnekų, ramų. Senovėje kuršiai, žemaičiai ir kitos baltų gentys, gyvenančios didžiausios Lietuvos upės pakrantėse savo upę iki Gardino vadino Memeliu. Aukščiau Gardino jau suslavėję baltai didžiausiąją Lietuvos upę vadino slavišku vardu – Nemunu nuo žodžio “nemoj”, kas irgi reiškia nešnekų, tykų. Lietuvos šiaurėje surusėję Lietuvos kalbininkai slavų kalbų įtakoje taipogi pavardino sėlių upę Nemunėliu, nors vietiniai gyventojai ir tie patys sėliai, gyvenantys Latvijoje, savo upę tebevadina Memeliu), ypač garsūs buvo Memelio štrudelis su vyšniomis ir riešutais, Memelio slyvų pudingas ir Memelio meduolis, kuriuos valgydavo užsigerdami žemaitiška medaus gira.

Beje meduolių tešlą, Lietuvos, ypač Vilniaus konditeriai, sočiai pagardinę aitriais prieskoniais, nokindavo ne mėnesiais, o metų metais, – kiekvieno konditerio garbės reikalas būdavo turėti savo meduolio receptą ir kuo ilgiau paruoštą meduolių tešlą brandinti.

Views All Time
Views All Time
5299
Views Today
Views Today
1
0 0