Ar Naujojo Testamento „vynas“ toks pat kaip šių dienų vynas?

Robert H. Stein

Prielaida, kad lietuviško žodžio „vynas“ reikšmė Biblijoje tiksliai atitinka verčiamo graikų ar hebrajų žodžio, yra aiškus nesusipratimas. Ar tai, ką turime omenyje, sakydami „vynas“, tiksliai atitinka tai, ką senovės rašytojai manė vartodami šį žodį? Ar vynas, apie kurį kalbama Biblijoje, toks pat kaip tas, kurį šiandien pilsto broliai krikščionys? Atsakymas į šį klausimą – „ne visai“. Akivaizdu, kad Biblijoje „vynas“ nereiškia nesusifermentavusių vynuogių sulčių, nes įsakymas „Ir nepasigerkite vynu“ (Ef 5,7) ir daugelis perspėjimų dėl vyno Šventajame Rašte (pavyzdžiui, Kun 10,9; Pat 20,1; 21,17; 23,29–35) neturėtų jokios prasmės, jei šis žodis kalbėtų apie nealkoholinį gėrimą. Kita vertus, taip pat aišku, kad šis žodis neatitinka tiksliai to, ką šiandien vadiname vynu.

Senovės graikų kultūroje vynas paprastai buvo saugojamas dideliuose ąsočiuose, vadinamuose amforomis. Prieš vartojimą jis būdavo supilamas į didelius dubenis, vadinamus krateriais, ir skiedžiamas vandeniu. Man teko garbė lankytis didžiuosiuose archeologiniuose muziejuose Atėnuose, kur mačiau tuzinus tokių kraterių. Iš tų kraterių vėliau būdavo pripildomi kilikai, arba taurės. Svarbu pastebėti, kad prieš geriant vyną, jis buvo atskiedžiamas vandeniu. Kilikai buvo pripildomi ne iš amforų, bet iš kraterių.

Vandens ir vyno santykis skirdavosi. Homeras („Odisėja“, 9,208– 9) pamini dvidešimties dalių vandens ir vienos dalies vyno santykį. Plinijus „Gamtos moksle“ („Naturalis historia“) pamini aštuonių dalių vandens ir vienos dalies vyno santykį. Viename senoviniame Atėnų rašte, parašytame apie 200-uosius mūsų eros metus, randame ankstesnių rašytojų teiginių apie gėrimo papročius. Ištraukoje iš Aristofano dramos rašoma: „Čia, išgerk tai taip pat – sumaišyta trys ir du. Dzeusai! Bet kaip saldu ir trys dalys išsaugotos gerai!“ Cituojamas ir kitas poetas, gyvenęs V a. prieš Kristų: „Geriausia vyno norma yra nei per daug, nei per mažai; Kadangi tai liūdesio ar beprotybės priežastis; Vynui gerai būti ketvirtam, sumaišytam su trimis nimfomis“. Čia vandens ir vyno santykis – trys su viena. Kiti paminėti autoriai Heziodas (trys su viena), Aleksidas (keturios su viena), Dioklas (dvi su viena), Nikocharas (penkios su viena) ir Anakreonas (dvi su viena). Kartais santykis sumažėja iki viena su viena (ir net mažiau), tačiau turime pastebėti, kad toks mišinys vadinamas „stipriu vynu“. Kita vertus, gerti neskiestą vyną buvo laikoma barbarišku papročiu. Atėnajas cituoja Mnesitėjų iš Atėnų:

„Dievai atskleidė vyną mirtingiesiems, kad būtų didžiausias palaiminimas tiems, kas vartoja jį gerai, tačiau atvirkščiai tiems, kurie vartoja jį be saiko. Tiems, kurie jį geria, jis duoda maisto ir kūno bei proto stiprybės. Medicinoje jis labai naudingas, jis gali būti sumaišytas su skysčiu ir vaistais, jis gydo sužeistuosius. Kiekvieną dieną tiems, kas maišo ir geria jį saikingai, jis teikia gerą nuotaiką, tačiau jei peržengi ribas, atneša smurtą. Sumaišyk ji pusę ir pusę ir gausi beprotybę; nesumaišyk – kūnas sukniubs“.

Akivaizdu, kad senovėje vynas buvo laikomas vaistais (ir tirpikliu vaistams) ir, be abejo, gėrimu. Tačiau prieš vartojimą jį visada atskiesdavo. Pavyzdžiui, Plutarchas (Symposiacs, 3.9) teigia: „Mes vadiname mišinį ‘vynu’, nors pagrindinė sudedamoji dalis yra vanduo“. Vandens santykis galėjo skirtis, tačiau tik barbarai gėrė neskiestą vyną, o vienodom dalim sumaišytas vanduo ir vynas buvo laikomas „stipriu gėrimu“ ir jam buvo nepritariama. Terminas „vynas“ ar oinos senovės Graikijos pasaulyje reiškė ne vyną kaip mes jį suprantame dabar, o vyną, atskiestą vandeniu. Paprastai rašytojai vynu vadindavo vyno ir vandens mišinį. Kad parodytų, jog gėrimas yra ne vyno ir vandens mišinys, o vynas, jie sakydavo „neskiestas [akratesteron] vynas“.

Galite svarstyti, ar vyno ir vandens maišymas apsiribojo tik senovės Graikija. Įrodymų našta prislėgs bet ką, kas ginčysis, jog vyno gėrimo tradicijos žydų bendruomenėje buvo visai kitokios nei parodytos pavyzdžiuose. Turime pavyzdžių ir žydų bei krikščionių literatūroje, ir Biblijoje, kad vynas taip pat buvo suprantamas kaip vyno ir vandens mišinys. Keliuose pavyzdžiuose Senajame Testamente atskiriamas „vynas“ ir „svaigieji gėrimai“. Kun 10,8–9 rašoma: „Viešpats kalbėjo Aaronui: ‘negerkite vyno ar svaigiųjų gėrimų nei tu, nei tavo sūnūs, kai jums reikia eiti į Susitikimo Palapinę…’“ Apie nazyrų įžadą Sk 6,3 sakoma, kad jis „turi susilaikyti nuo vyno ir kitų svaigalų“. Skirtumą taip pat galima rasti Pakartoto Įstatymo 14,26; 29,6; Teisėjų 13,4. 7. 14; 1 Samuelio 1,15; Patarlių 20,1; 31,4. 6; Izaijo 5,11. 22; 28,7; 29,9; 56,12 ir Malachijo 2,11. 1901 m. žydų enciklopedija (12 tomas, p. 533) teigia, kad rabinų laikais bent jau jajin [vynas] atskirtas nuo šekar [stiprus gėrimas]: pirmasis atskiestas vandeniu (mazug), antrasis neatskiestas (jajin hai).

Talmude, kuriame perteikta žodinė judaizmo tradicija nuo 200 m. prieš Kristų iki 200 mūsų eros metų (Mišnoje) ir vėlesniame komentare apie tas tradicijas (Gemaroje) yra keli traktatai, kuriuose aptariamas vandens ir vyno mišinys. Vienas traktatas (Šabath, 77a) teigia, kad vynas, kuris nukenčia sumaišius su trimis vandens dalimis, nėra vynas. Normaliu mišiniu laikomas mišinys iš dviejų dalių vandens ir vienos dalies vyno. Pačioje svarbiausioje užuominoje (Pesahim, 108b) rašytojas teigia, kad keturios taurės, kurias kiekvienas žydas turėjo išgerti per paschos ritualą, turėjo būti sumaišytos santykiu trys dalys vandens ir viena dalis vyno. Iš to galime daryti išvadą, kad vynas, vartojamas per Viešpaties Vakarienę, buvo trijų dalių vandens ir vienos dalies vyno mišinys. Kitoje žydų ištraukoje 60 m. prieš Kristų rašoma: „Juk kaip žalinga gerti tik vyną arba net gerti tik vandenį, o vynas, maišytas su vandeniu, yra ir saldus, ir nepaprastai skanus, ir suteikia malonumo“ (2 Mak 15,39).

Senovės laikais gerti tik vandenį buvo pavojinga. Padaryti vandenį saugų gerti buvo galima keliais būdais. Vienas – užvirinimas, tačiau jis buvo varginantis ir brangus. Išbandyti ir įvairūs filtravimo metodai. Vynas (pavyzdžiui, vyno ir vandens mišinys) irgi padėjo apsisaugoti. (Gerai prisimenu, kaip Salonikuose, Graikijoje, atsigėriau vandens, kuris būtų buvęs daug geresnis sumaišytas su kokiu nors gryninančiu priedu).

Naujajame Testamente vyno turinys niekada neaptariamas. Tačiau vynas Naujajame Testamente negalėjo stipriai skirtis nuo graikų minimo vyno, rabinų Talmudo laikų ir ankstyvųjų Bažnyčios tėvų. Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštuose aišku, kad „vynas“ reiškia vyną, sumaišytą su vandeniu. Justinas Kankinys apie 150 m. apibūdino Viešpaties Vakarienę tokiu būdu: „Atnešama duona ir vynas, ir vanduo ir vyresnysis siunčia maldas ir padėką“ (Apologija, 1.67.5.). Po 65 metų Hipolitas davė nurodymus vyskupams, kad jie turi „eucharizuoti [palaiminti] pirmiausiai duoną, reprezentuojančią Kristaus Kūną, ir taurę su sumaišytu vynu Kraujo, pralieto už visus, kurie tiki į jį, simbolį“ (Apostolic Traditions, 23.1). Kiprianas apie 250 m. teigė paneigdamas tam tikras eretiškas apeigas: „Mes nieko neturime daryti, tik tai, ką Viešpats padarė mūsų vardu, kaip ta taurė, kuri siūloma jo atminimui, turi būti siūloma sumaišyta su vynu… Todėl kalbant apie Viešpaties taurę, negalima aukoti tik vandens, taip pat kaip ir vien vyno negalima aukoti. Nes jei kas aukos tik vyną, Kristaus kraujas nutols nuo mūsų, bet jei tik vanduo bus aukojamas, žmonės nutols nuo Kristaus… Taigi Viešpaties taurė nėra tik vanduo, nei tik vynas, nebent jie sumaišomi vienas su kitu“ [Laiškas 62,2. 11. 13]. Čia akivaizdu, kad neskiestas vynas ir tik vanduo – abu buvo nepriimtini Viešpaties Vakarienei. Norma buvo vyno ir vandens mišinys. Anksčiau (II a.) Klemensas Aleksandrietis teigė: „Vynui geriausiai būti sumaišytam su kiek galima daugiau vandens… Nes abu yra Dievo kūriniai, ir sumaišant juos, tiek vanduo, tiek vynas teikia sveikatą, nes gyvenimas sudarytas iš būtinų elementų ir naudingų elementų. Būtinas elementas, vanduo, kurio yra daugiausiai, sumaišomas su naudingu elementu“ („Auklėtojas“, 2. 2. 23, 3–24.1).

Pačiame Naujajame Testamente turime tik vieną pavyzdį, iš kurio aišku, kad autoriaus supratimas apie oinos ( „vyną“) skiriasi nuo mūsų. Tai randame Apreiškimo knygoje 14,10, kur autorius kalba apie „Dievo įniršio vyną, įpiltą ir neatmieštą jo rūstybės taurėje“. Čia aišku, kad autorius kalba apie neįprastą Dievo rūstybės parodymą. Šitokioje Dievo rūstybėje nėra nieko normalaus. Jos nesušvelnins jo maloningumas. „Neatmieštas“ Dievo rūstybės vynas bus parodytas. Jeigu autorius galvotų, kad žodis „vynas“ reiškia tą patį, ką vynas reiškia šiandien, tai yra grynas vynas, neatskiestas vandeniu, tai termino „neatmieštas“ nebereikėtų vartoti. Tačiau kadangi vynas paprastai buvo vandens ir vyno mišinys, jis turėjo pridėti žodį „neatmieštas“, kad apibūdintų didžią Dievo rūstybę. Iš šio pavyzdžio aišku, kad siekdami suprasti žodžio prasmę, turime bandyti suprasti, ką jis reiškė autoriaus kontekste. Lietuviško žodžio prasmė, pavartota vertime, gali neatitikti originalo reikšmės.

Vertė Kristina Misiutė

Versta iš: Stein R. H. Difficult Passages in the New Testament. – Grand Rapids, 1990 © InterVarsity Press