Alaus istorija pasaulyje
Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas.
Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei.
Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susižiedavo.
Vienaip ar kitaip alus buvo žinomas visame pasaulyje. Didysis keliautojas Markas Polas rašė, kad kiniečiai alų darė 2300 metų prieš mūsų erą.
Europoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, alaus gėrimo tradicijos paplito dar Romos imperijos laikais. Senovės norvegų legendose labiausiai pasižymėjusiems karžygiams pomirtiniame gyvenime buvo žadamas didžiausias atlygis – alaus ragas.
Senovėje alus dažnai buvo skaninamas neįprastais priedais, pavyzdžiui: kiaušinio lukštų, krabų žnyplių, austrių kriauklelių ir metėlių sėklos milteliais. Istorijos šaltiniai rodo, kad senovės alaus gamintojai buvo gana patyrę savo amato meistrai, tačiau jų gaminamas alus buvo gerokai prastesnės kokybės nei dabar. Egiptiečiams alų tekdavo gerti per ypatingus nendrinius vamzdelius, kurie sulaikydavo miežių grūdų lukštus. Kai kada gėrimo būdai būdavo kiek elegantiškesni. Mesopotamijos karalienė Šubad mėgaudavosi alumi pro ilgą auksinį šiaudelį, kuriuo pasiekdavo šalia sosto stovintį didelį alaus dubenį.
8 – 9 amžiuje Europoje alaus gamybai imta plačiai naudoti apynius, kurie suteikė gėrimo skoniui papildomą spalvą ir pailgino alaus saugojimo laiką. Vėliau buvo pradėta dar labiau rūpintis alaus kokybe. Viduramžiais Europoje, ar alus yra geras, dažnai būdavo sprendžiama išpilant ąsotį gėrimo ant suolo ir ant jo atsisėdant. Jei odinės kelnės, kuriomis mūvėdavo aludariai, prilipdavo, buvo laikoma, kad alus yra silpnas ir jame per daug cukraus.
Maždaug XIV amžiaus pabaigoje alus tapo nacionaliniu Anglijos ir kitų Europos kraštų gėrimu. Alus buvo mielai geriamas ir aukštuomenės, ir varguomenės. Anglijos karalienė Elžbieta II per pusryčius gerdavo alų vietoj apelsinų sulčių.
XIX amžiaus pradžioje anglų aludariai pradėjo gaminti alų, kuris turėjo “ištverti” ilgas keliones jūra į kolonijas Azijoje. O 1876 metas Louisas Pasteuras paskelbė savo “Alaus studijas”, kuriose aprašė garsųjį pasterizacijos procesą, apsaugantį alų nuo greito gedimo.
