Varzugos vingiais – lašišų gaudyti

ŽVEJYBA KOLOS PUSIASALYJE

Jei meškeriotojas turtingas…

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje prisiekę žvejai traukia į taigą, prie Varzugos upės garsiųjų lašišų gaudyti. Toks laikas pasirenkamas neatsitiktinai: rugpjūčio pabaigoje, prasidėjus pirmosioms rudens šalnoms, taigoje besiveisiantys uodai ir musės, “moškėmis” vadinamos, tampa pasyvesnės nei vasarą, todėl rugsėjį Umbos vietovė tampa žvejų prieglobsčiu, net laikinąja jų sostine.

Klaipėdos septynetukas

Nepajėgę atsispirti laukiniam Kolos pusiasalio grožiui bei lašišų žvejybai paskutinę rugpjūčio savaitę į pasakų šalimi vadinamą taigą ir klaipėdiečiai išsiruošė. Žinomos TV laidos vedėjas P.Korsakas su savo tėvu R.Korsaku, klaipėdiečiams gerai pažįstami verslininkai A.Bosas, spaustuvininkas S.Jokužys, E.Deveikis, L.Metrikis bei G.Zaksas. Klaipėdiečių septynetukas per taigos ir tundros platybes skriejo visureigiu automobiliu 120 km per valandą greičiu. Prisiekę žvejai, išmaišę pusę pasaulio, taigos prieglobstyje plaukė valtimis per pelkes, tempė jas, tik su kuprinėmis ant pečių keliavo Varzugos pakrantėmis gėrėdamiesi šokinėjančiomis lašišomis, atsitiktinai aptiktais lokių pėdsakais bei grybų gausybe.

Lordų plotai

Žinoma, kad į Kolos pusiasalį, žvejų svajonių kraštu vadinamą, atvyksta anglų lordai, Norvegijos, Švedijos karaliai. Nes tik čia ateina viena iš vertingiausių lašišų rūšių neršti. Lašišos eiti pradeda ankstyvą pavasarį ir beveik visus metus eina į aukštupius. Varzuga – viena didžiausių tų kraštų upių, dažnai Didžiąja vadinama.

Atėjus neršimo sezonui pakinta ne tik lašišų vidaus sandara (dingsta skrandis), bet ir žuvų spalva. Lašišos labai gražiai ruošiasi meilės šokiui, išsirenka vietą prie akmenų. Lašišos, įsikūrusios nerštavietę, laukia tinkamos vandens temperatūros. Patelės atlieka ir sargo vaidmenį: saugo išsirinktą vietą nuo svetimų plėšrūnų. Varzugos vandenyse yra kiršlių, lydekų.

Iš Lietuvos atvykę žvejai sakė tik dėl karališkųjų lašišų tokį kelią sukorę. Kiršliai – gera žuvis, bet dėl jų tiek keliauti neverta.

70 lašišų laimikis

Lašišų žvejyba ėjosi labai sklandžiai. Keturias dienas praleidę laukinės gamtos apsuptyje, lydimi vietinių vedlių ir jėgerių, klaipėdiečiai pagavo 70 lašišų. Spaustuvininko S.Jokužio teigimu, lašiša labai stipri žuvis. Norint didesnę užsispyrėlę ištraukti, tekdavo pavargti 15 ar 20 minučių. Vidutinė karališka lašiša sveria 3,5 kg, o didesnės lašišos aukštesniuose Varzugos upės slenksčiuose gyvenančios.

S.Jokužiui pavyko sugauti net 5,5 kg sveriančią lašišą. Kaip sakė pats žvejys, “niekas iš mūsų kompanijos taip ir nepavijo manęs. Buvo 4,8, 4,9, bet 5 kg taip ir nepagavo”. Sugautas žuvis vyrai kepė ant laužo, sūdė ir laukiantiems namiškiams ruošė. Žvejojama buvo ne tiek dėl laimikio, kiek iš entuziazmo.

Kolos grožis

Didžioji dalis visų pagautų žuvų buvo paleidžiama atgal į upę, kurioje mums net išsimaudyti teko, sakė S.Jokužys. “Ką žuvis įsitempė, kas nuo akmens paslydo, o ką pati upės tėkmė pagavo”. Daug įdomaus ir nepažinto rado klaipėdiečiai Kolos pusiasalyje.

Vietinių ten labai toli vienas nuo kito gyvenama. Norėdamas į svečius puodelio arbatos nukakti, turi eiti šešias valandas, o vienas pas kitą jie retai kada užsuka, visada ištikimų savo draugų – sargybinių šunų lydimi. Žmonės taigos pakraščiuose gyvena labai aktyviai ir blaiviai. Vienintelis ko jie nemoka – meluoti.

Kuo viliojo

Klaipėdiečiai žvejai lašišas metalinėmis ryškių spalvų blizgėmis ir vobleriais viliojo. Vienintelis G.Zaksas lašišas su museline meškere traukė, bet tai jau elitinė žvejyba.

Ne tik karališkomis lašišomis, nesibaigiančiais uogų kilimais, neišsemtais gamtos turtais, bet ir mineralų muziejumi gėrėjosi lietuviai. Parvykę iš taigos žvejai tikino kitus, kad laimingi tie, kurie čia gyvena. O Lietuvoje lydekų žvejyba laukė…