1. Fotografijos gimimas

Fotografija yra daugelio įvairių šalių mokslininkų ir išradėjų kūrybos vaisius. Jos atsiradimas buvo istoriškai sąlygotas, jokiu būdu ne atsitiktinis reiškinys (pvz., L.da Vinči, DŽ Bruno, Lobačevskio, Ciolkovskio išradimai, Žemaičio garlėkis – buvo ženkliai per ankstyvi). XIX a. pradŽioje jau buvo reikalingos techninės, mokslinės ir visuomeninės sąlygos fotografijos išradimui, t.y. jau buvo optika (lęšiai), portatyvinė kamera – “Kamera Obskura”. Buvo ištyrinėtas šviesos poveikis sidabro druskoms – čia daug nusipelnė Johanas ŠULCĖ (1687-1744), įžymus vokiečių fizikas. 1727 m jis paskelbė savo bandymus su sidabro druskomis, įrodydamas, kad jos tamsėja ne nuo šilumos,kaip buvo manoma iki tol, bet nuo saulės poveikio. Šviesos pagalba jau buvo gaunami paveikslėliai, tik nesugebėta jų išlaikyti – užfiksuoti. Keista istorija nutiko su Thom WEDGWOODo moksliniais bandymais šioje srityje. 1796 – 1800 m.jis eksperimentavo su šviesos spindulių pagalba gautais augalu paveiksleliais. Nepaisant jo titanišku pastangu, visi tie paveiksleliai pajuosdavo negrižtamai! T.Wedgwoodas net išspausdino serija moksliniu straipsniu, kuriuose irode tokiu paveiksleliu išsaugojimo negalimuma…! Laimei, N.Njepsas moksliniu straipsniu neskaite… 🙂 Savo ruožtu visuomenėje vyko socialiniai pasikeitimai, suklestėjo burŽuažija, turėjusi daug pinigų ir ištroškusi įdomybių bei naujovių.Pagal tarptautini susitarimą minint fotografijos išradimo 100-ias metines, fotografinio proceso išradimo garbė teko “po lygiai” trims išradėjams – Nicephorui NIEPCE, Jackues M. DAGUERRE ir Fox’ui TALBOTui. Fotografijos išradimo metai – 1839.

Labai svarbi sąlyga fotografijos proceso vystymuisi buvo prietaiso, kuriame galima būtų gauti matomą supančių daiktų vaiždą,vadinamosios “kameros obskuros”, egžistavimas. Jos atradimo ir ištobulinimo istorija ilga bei įdomi. Nuo neatmenamų laikų Žmonės, esantys tamsioje patalpoje, netyčia sienoje ar lubose stebėjo objektų, esančių prieš langinemis uždarytą langą, vaiždus. PrieŽasčių paieška atvedė prie plyšelio langinėse, kuriomis dar šviesiu dienos metu uždarydavo langus.

KaŽką panašaus mes matėme ir patys: lapuočio medŽio šešėlyje saulės dėmės turi apvalią formą. Tuo tarpu plyšeliai tarp lapų būna įvairių formų!

Padarykite paprasčiausią bandymą: pradurkite adata juodo popieriaus ar folgos lapą ir palaikykite jį netoli nuo įjungtos elektrinės lempos. Ant balto popieriaus lapo, esančio šešėlyje, jūs pamatysite šviečiančios lempos spiralės atvaiždą, o jei patalpoje yra tamsu, tai ir stalinės ar kabančios lempos šviesių dalių atvaiždą.

Žmonija garbina vardus tu, kurie kažka nuveike pirma karta… nors davė apibūdinimą tam, ką pamatė. Anų laikų istorikai, kurie įdėmiai skaitė viduramŽių rankraščius ir knygas, ne kartą rasdavo uŽuominas apie tai, kas, kada stebėjo ir bandė pritaikyti minėtu būdu gautą vaizdą.

Pats pirmasis spindulių perėjimo per mažą plyšį efekto aprašymą padarė senovės Graikijos filosofas Aristotelis (apie 350m. iki mūsų eros). Tikslus ir pilnas kameros-obskuros aprašymas išsisaugojo italų dailininko ir mokslininko Leonardo da Vinci (1452-1519) rankraštyje: yra plyšio ir ekrano išdėstymo schemos, parodyta spindulių eiga, yra bandymo aprašymas. Kadangi mokslininkas ne vieną kartą mini kamerą-obskurą ir kituose rankraščiuose ir nerašo apie atradimą, tai, istorikų nuomone, jis Žinojo apie jį pagal ankstesnius aprašymus.

Pats žinomiausias kameros-obskuros aprašymas priklauso italų fižikui Džovanni Batista della Porta (1538-1615). Jo knygoje “Natūrali magija” ši kamera pateikta tarp eilės kitų prietaisų ir aparatų. Ir kadangi, gyvenant autoriui, ši knyga buvo išleista dvidešimt kartų ir buvo išversta į daugelį Europos kalbų, apie ją gerai Žinojo ir net autorių laikė kameros-obskuros išradėju.

Dabar yra Žinomi daugelio knygų autoriai, kurie davė kameros aprašymą anksčiau uŽ Portą. Italų matematiko Ž. Kardano (1550) knygoje kalbama apie stiklinį diską, naudojamą vietoje plyšelio, pas D. Barbaro (1568) – apie kaupiamą lęšį. XVI amŽiuje į kameros konstrukciją pridėjo diafragmą ir veidrodį (8 pav.). XVII amŽiuje kameras-obskuras pradėjo naudoti pernešamų palapinių pavidalu, kurių viduje buvo tyrinėtojas arba dailininkas, piešiantis vaiždo kontūrus. XVIII amŽiuje pradėjo gaminti pernešamas kameras, skirtas dailininkams, piešusiems peižaŽus (gamtovaiždŽius) arba portretus. AmŽiaus viduryje tapo madingi siluetai, kurių nupiešimui buvo naudojamos šios kameros kameros ir kiti mechaniniai prietaisai.

XIX amŽiuje apyvartoje atsirado daug portatyvinių kamerų-obskurų su objektyvais, turinčiais iki trijų lęšių (linžių). Po visos eilės patobulinimų, jos jau buvo tinkamos vykdyti pirmus fotografinius procesus.

Laimėtojus priimta atvaižduoti triumfatoriais. Jūs prisimenate įvairaus pobūdŽio istorinius filmus, kai buvo įsitvirtinusi tradicija laimėtojus apdovanoti lauro lapų vainiku. Jūs galite prisiminti spektaklius, perversti Žymiausių romanų paskutinius puslapius. Daugumoje atvejų, pagaliau, kaip dabar sakoma, apdovanojimas suranda didvyrį.

Laikas viską ir visus sustato į savo vietas. Lui Žako Mandė Dagerro, pirmojo žinomo ir populiaraus fotografijos proceso – dagerotipijos – išradėjo, vardas stovi tarp Žosefo Niseforo Njepso ir Williamo Henri Foks Tolboto vardų. Njepsas pirmasis sukūrė uŽbaigtą fotografinį heliografijos ciklą, o Talbotas išdirbo negatyviai-požityviojo fotografinio proceso technologiją, kuria ir dabar naudojasi viso pasaulio profesionalai bei mėgėjai.Dagerotipus šiandien galime pamatyti tiktai muziejų vitrinose – iš tolo… Arba fotožurnaluose, enciklopedijose – ju fotografines kopjas.Gerai, jei jos spalvotos…Kitaip tai tik blankūs buvusių žavingų “atvaizdų” šešėliai ! Žiūrėti į dagerotipą “gyvai” būtų žymiai įdomiau, negu Žiūrėti į jo reprodukciją albume arba Žurnale. Taip yra dėl keleto prieŽasčių. Pirmiausia, visada maloniau matyti originalą, negu jo kopiją. Antra, ne visi Žino, kad tikras dagerotipinis vaiždas “šviečiasi” iš vidaus. Tokį efektą duoda mirksintis per vaiždą metalinis nuotraukos pagrindas. Dagerotipas – pati geriausia, medŽiagos atŽvilgiu, fotografijos rūšis. Fotografuojant dagerotipijos metodu, pradŽioje paruošdavo sidabrinę arba pasidabrintą plokštelę – nuvalydavo jos paviršių nuo pašalinių dalelių (priemaišų), nupoliruodavo, po to apdirbdavo jodo garais,taip pagerindami sidabro druskos jautruma šviesos spindulių poveikiui. Gatavą plokštelę patalpindavo į kamerą-obskurą, per kurios objektyvą į ją buvo projektuojamas vaiždas. Ekspožicijos laikas pradŽioje buvo 20-25 minutės. Iš karto po plokštelės išėmimo iš kameros ji buvo išryškinama gyvsidabrio garais ir praplaunama distiliuotu vandeniu.Vaizdą fiksuodavo valgomosios druskos /NaCl/ tirpalu . Tokios technologijos pasėkoje dagerotipas egžistavo tik vieninteliame egžemplioriuje. Jo negalima buvo adekvačiai kopijuoti, neįmanoma buvo tiraŽuoti. Dalinai dar ir dėl šito, beveik visada dagerotipas buvo apiforminamas kaip brangenybė.(sidabras!) Jam specialiai buvo kuriami prabangūs įvairių formų rėmeliai, pagraŽinti auksu, oda, apipavidalinti net Žiedų ar medalionų pavidale.Nešiojimui dagerotipai buvo montuojami dailiuose odiniuose dekluose.

Žinia apie nuostabų dagerotipinį būdą šviesos spindulių pagalba gauti neišnykstančius gamtos vaizdų paveikslėlius, sukėlė sensaciją visuomenėje. Spauda skelbė pilną Dagero pranešimo turinį arba citavo svarbiausias jo vietas. Dageras staiga tapo įžymybe! Jis asmeniškai demonstravo dagerotipus spaudinių redaktoriams, rašytojams, dailininkams. Ir visi jo išradimą garbino! Dageras užsiėmė savo išradimo aiškinimu, demonstravimu, propaganda! Jis kartu su giminaičiu Alfonsu Žiro ėmėsi dagerotipinių kamerų ir sidabro plokštelių gamybos.Samuelis Ševalje jo kameroms gamino lęšius. Kameros buvo numeruojamos, autorizuojamos Dagero autografu ir taip buvo garantuojama jų kokybė. Neįtikėtina, bet jau sekančią dieną po Dagero pranešimo paskelbiant apie išradimą visuomenei, A. Žiro išspausdino 79 puslapių knygelę ” kaip gauti stebuklinguosius dagerotipinius šviesos paveikslėlius”. Viskas buvo išparduota tuoj pat. Vien tik Prancūzijoje ši knygelė buvo perleista 30 kartų! Metų bėgyje ji buvo išversta į pagrindines Europos kalbas ir išspausdinta visose Europos sostinėse bei Niujorke! Vartotojai dagerotipinį procesą greitai patobulino, modernizavo, ekspozicijos laiką sutrumpino iki minučių! Tokiu būdu studijinis portretavimas iš galimybės virto tikrove. Kadangi portretus buvo būtina fotografuoti saulės šviesoje, pirmajame etape per fotografavimo laiką klientai spėdavo net įdegti! Tai būdavo sunkus išbandymas klientui, nes saulės atokaitoje gražiai atsimerkus ir absoliučiai nejudant tekdavo sėdėti apie 20 minučių!

Jau 1840 metais išrandamas dagerotipinių atvaizdų tonavimas aukso chloridu. Tai pagerino vaizdo aiškumą ir privertė jį švytėti turtingomis atspalviais purpuriniai-rudomis spalvomis! Greitu laiku, per metus-kitus dagerotipinė veikla išplito visame civilizuotame pasaulyje. Tai tapo geru verslu pramonei, gaminančiai dagerotipines kameras, jų detales ir milijonus sidabruotų plokštelių. Tai tapo pelningu amatu susikūrusiam dagerotipistų-fotografų luomui.

Nicephor NIEPCE (1765-1833)

Heliografija

Šviesos spindulių pagalba išgautą vaiždą išlaikyti – uŽfiksuoti pirmajam pasaulyje pavyko jam – Nicephor’ui Niepce, prancūžui savamoksliui išradėjui, 1826 m.Tada jis dirbo tobulindamas litografinį procesą ir ant alavo plokštelės, padengtos judėjos bitumu (Sirijos asfaltu) be ryškinimo gavo ir uŽfiksavo keleta natūralių vaizdų bei graviūrų reprodukcijas (fiksavo lavandų aliejumi). Savo procesą pavadino “heliografija”. Ekspožicija trukdavo apie 8 h.N. Niepce naudojosi perdirbta kamera – obskura su paprastu lęšiu kaip objektyvu. Iškraipymams sumaŽinti ir ryškumo gyliui padidinti naudojo irisinę diafragmą (skylė 1:14). Reprodukcijas vadino heliograviūromis, o gamtos vaiždų paveikslėlius – helioregėjimais. 1829 m. Niepce jau labai sirgo, todėl sutarties būdu perdavė savo žinias ir patyrimą energingam, apsukriam ir išradingam dailininkui iš ParyŽiaus J.M. DAGUERRE. Asmeniškai susitikę jie tebuvo vieną kartą – sutarties pasirašymui.

Jackues M. DAGUERRE (1787-1851)

Dagerotipija

Tęsdamas Nicephoro Niepce darbą, Daguerre atliko labai daug bandymų ir tyrinėjimų. Svarbiausia, kad jis pradėjo naudoti sidabro plokšteles ir jas net įjautrindavo jodo garais. Pirmoji išlikusi Daguerre darbo nuotrauka datuojama 1835 m., taigi dar laukė 3 metai darbo tobulinint procesą (kol atrado ryškinimą ir taip eksponavimo laiką sutrumpino iki 30 min.). Paskelbti apie savo atradimą Prancūžijos Mokslų Akademijoje jis įkalbėjo Žymų mokslininką Francois ARAGO, kuris apie “N. Niepce ir J. Daguerre būdą gauti vaiždą sidabro plokštelėje šviesos spindulių pagalba” pranešimą ten perskaitė (ir pademonstravo) 1839.01.07. (Viešai visuomenės žiniai ir naudojimui apie tai paskelbta 1839.08.19.) Savo procesą išradėjas pavadino “Dagerotipija”, o gautus atvaiždus “dagerotipais”. Šiam reikalui sidabro plokšteles gamindavosi patys fotografai, ypač gerai reikėjo reikėjo jas nupoliruoti. Po eksponavimo plokšteles ryškindavo gyvsidabrio garuose. PradŽioje fiksavo valgomosios druskos /NaCl/ tirpalu, o nuo 1840 m. – hiposulfitu, pasiūlytu anglų mokslininko, fotografijos Žinovo John HERSCHEL’io. (Jis pasiūlė ir pavadinimus – “fotografija “, “požityvas”, “negatyvas”.) Dagerotipe iš karto gaudavosi požityvas ir tik vienas egžempliorius, priedo – veidrodinis atspindys. Jį Žiūrint įvairiu kampu, vaiždas gali tapti ir negatyviniu. Dagerotipus gaudavo naudodami vadinamąją “Dagero kamerą”, t.y. patobulintą kamerą – obskurą su objektyvu iš 2 lęšių (f = 380 mm, sant. skylė 1:14 – be diafragmos). Pirmais metais visas fotografavimo priemonių komplektas svėrė 110 svarų. Dagerotipija buvo labai išplitusi visame pasaulyje ir gyvavo apie 15 m.

Vos pamatęs pirmuosius dagerotipus, tų laikų garsusis prancūzų dailininkas Delarošas sušuko, kad “nuo šiandien dailė jau mirusi”! Jis taip pat pabrėžė, kad fotografija “atitinka visiems meno reikalavimams” ir turi visas savybes, reikalingas pasiekti “tobulybei”. Daugelis dailininkų pametė savo veiklą ir tapo dagerotipistais, tuo labai paskatindami šios veiklos meninių savybių tobulėjimą! Šiuo metu vieningai pripažįstamas to romantinio, žavingojo fotografinio-degerotipinio laikotarpio nuostabus rezultatas – puiki tarptautinio masto ir reikšmės dagerotipinių portretų “galerija”!

Fox TALBOT (1800-1877)

Kalotipija

1839 m. sausio 31 d. Londone savo išradimą kaip gauti vaiždą popieriuje, išmirkytame sidabro chlorido druskos tirpale (ArCl) paskelbia anglų mokslininkas Fox”as TALBOT’as. Jo procesas buvo negatyvinis-požityvinis, maŽai efektingas ir atrodė neperspektyvus,nors nuotraukos buvo tiražuojamos. Autorius pavadino jį kalotipija ir,nelaimei, uŽpatentavo.Kartu su kitais technologiniais trūkumais tai procesa padarė visai nepopuliariu. Eksponuotą popieriaus lapelį ryškindavo galio rūgštyje, fiksavo NaCl, vėliau – hiposulfitu,gaudami negatyvą.Pozityvui / nuotraukai / gauti negatyvas būdavo atspaudžiamas ant tokio pat popieriaus kontaktiniu būdu.1844 m. išleido I pasaulyje fotografijų knygą “Pencil of Nature”. Mes šį procesą vadiname talbotipija.

2. Šlapio kolodijaus procesas

Visus 15 dagerotipijos klestėjimo metų buvo galvojama, kaip šią technologiją patobulinti, buvo diegiamos įvairios neesminės naujovės. Bet 1851 m. Scott’as ARCHER’is paskelbia naują išradimą – negatyvui naudoti stiklą su kolodijaus emulsija, o nuotraukas spausti ant albumino popieriaus (albuminas – labai baltas pagrindas, pagamintas naudojant baltymus ir krakmolą). Šis procesas gavo “šlapio kolodijaus” vardą ir labai greitai išplito, išstumdamas dagerotipiją. Tai jau buvo mūsiškės fotografijos prototipas. Kolodijus – tai yra skystas drebuciu pavidale specialus mišinys su sidabro jodidu. Juo padengta stiklo plokštele fotografas panardindavo i sidabro nitrata ir dar šlapia eksponuodavo bei ryškindavo (10… 20 min. bėgyje). Ekspožicija trukdavo iki 10 sekundžių, o kokybė, palyginti, buvo labai gera. Nepaisant proceso sudėtingumo, jis greitai išstūmė dagerotipiją ir tapo dar labiau populiariu. Labai išaugusi fotografinių atvaizdų paklausa paskatino atsirasti keliaujančių fotografų luomui. Ju įranga paprasčiausiu varijantu – nešiojamieji komplektai (su palapine) – sverdavo apie 120 svaru.?inoma,labiau pasiturintys amatininkai savo”mobilias laboratorijas” ve?iodavosi…

Šis fotografinis procesas tuojpat buvo panaudotas mokslinėse ir geografinėse ekspedicijose.Bene labiausiai išgarsėjo savo egzotiškų kraštų nuotraukomis anglas Frensis Fritas ,fotografavęs Egipto dykumose, ir ir trys broliai Bisonai, prancūzai.Jie pagarsėjo unikaliomis Alpių kalnų fotografijomis.Frensis Fritas savo nepaprastas Gizo piramidžių,sfinkso nuotraukas, šventovių Karnake ir Luksore atvaizdus,legendiniu tebeso ir Filu nuotraukas sukure tik deka savo did?iulio u?sispyrimo,dvasios jegos bei išradingumo ! Dykumu temperaturoje fotoplokšteles su šlapio kolodijaus emulsija d?iudavo per dvi – tris minutes…Kolodijaus masė induose net u?virdavo ! Tamsioje palapineje nuo karšcio ir chemikalu garu asistentai apalpdavo…Nuo visur patenkančio smėlio apsiginti buvo neįmanoma ! Ir visdėlto per tris savo keliones į Egiptą Frensis Fritas sukaupė neįkainojamų nuotraukų septynioms knygoms !

Broliams Bisonams Alpiu kalnuose teko kenteti priešingas kancias…Jie fotografavo keliaudami ?iauriame šaltyje kalnuose tarp ledynu ir sniegu…,puguotose kalnu perejose ,išretejusioje atmosferoje …Čia kolodijaus emulsijos atsargos buvo nuolat u?šale…o tamsioje palapinėje asistentai alpdavo dėl deguonies trūkumo ir šalčio ! Tačiau čia sukurti brolių Lui Ogiusto ir Ogiusto Rozali Alpių kalnynų ir viršukalnių vaizdai ,teigiama,nenufotografuoti geriau ir šiandien !Fotografija yra daugelio įvairių šalių mokslininkų ir išradėjų kūrybos vaisius. Jos atsiradimas buvo istoriškai sąlygotas, jokiu būdu ne atsitiktinis reiškinys (pvž., L.da Vinči, DŽ Bruno, Lobačevskio, Ciolkovskio išradimai, Žemaičio garlėkis – buvo ženkliai per ankstyvi). XIX a. pradŽioje jau buvo reikalingos techninės, mokslinės ir visuomeninės sąlygos fotografijos išradimui, t.y. jau buvo optika (lęšiai), portatyvinė kamera – “Kamera Obskura”. Buvo ištyrinėtas šviesos poveikis sidabro

Fotokameros buvo dėžinės, jų dydis priklausė nuo norimų gauti negatyvų dydŽio (ir atvirkščiai). Nuo 1857 m. atsiranda kompaktiškesnės kameros su dumplėmis. Jos visos naudojamos tik nuo trikojų stovų. UŽraktų, keičiamo dydŽio diafragmų vis dar nėra. Kadro ribos ir ryškumas nustatomas matiniame stikle kameros galinėje sienelėje. 7-ame dešimtmetyje atsiranda tobulesni ir įvairesni objektyvai (prie buvusio portretinio prisideda peižaŽinis ir plačiakampis, sukuriami tripletai ir aplanatai). Fotopaviljonai, kurie buvo vadinami tiesiog “Dagerotipija”ar “Fotografija”, įrengiami būtinai pastogėse, verandose ar priestatuose su stiklo sienomis ir lubomis. Įranga klientams – su atramomis galvai, rankoms. Apšvietimas – tik dienos šviesa, reguliuojama uŽuolaidomis ir ekranais.

3. Sausas bromoželatininis procesas

Ilgainiui ir šlapio kolodijaus procesas tapo varginančiu bei nebepatenkino augančių poreikių. Buvo pastoviai ieškoma būdų panaudoti sausą emulsiją neprarandant jautrumo. Tokį būdą surado ir 1871 m. paskelbė Richard’as MADDOX’as. Jo pasiūlyta sausa bromoŽelatininė emulsija buvo šimtus kartų jautresnė uŽ “šlapiąją”. MaŽdaug nuo 1880 metų negatyvines plokšteles , padengtas šia sausa emulsija,ėmė gaminti pramonė. Tai buvo naujos epochos fotografijoje pradŽia, nes fotografinis procesas skilo į dvi savarankiškas dalis – fotomedŽiagų gamybą (pramonė) ir fotografavimą (fotografai). Sausas bromoŽelatininis procesas išsprendė ir momentinės fotografijos problemą bei tapo šiuolaikinės fotografijos pradžia.

Pirmasis sausų plokštelių gamybą pramoniniu būdu pradėjo George EASTMAN (JAV), sukūręs tam reikalui mašiną. 1880 m. jis Amerikoje jau pardavinėjo fotokomplektus, susidedančius iš fotokameros su objektyvu, trikojo stovo ir tužino sausų Istmeno plokštelių .

4. Fototechnikos pažanga XIX-XX a. sandūroje (1880 m…. 1914 m.)

Kaip fotografijos išradimas atpalaidavo tapybą nuo tikslaus realybės vaizdavimo ir leido imtis tik antrinės realybės kūrimo, taip minėtasis fotografinio proceso pasidalinimas (“pramonė-fotografija”) labai suaktyvino fototechnikos vystymąsi – iš vienos pusės – ir paleido laisvėn kūrybos “džiną” – iš kitos puses… XIX a. gale dar intensyviau kuriamos naujos fotomedŽiagos, fotokameros, atsirado centriniai ir uŽuolaidiniai uŽraktai, keičiamo angos dydžio diafragmos, tobuli objektyvai – anastigmatai. Išaugus negatyvinių medŽiagų jautrumui, ištobulėjo fotografavimo kameros – išrasti ir imti naudoti momentinio veikimo užraktai. To dėka ekspozicijos laikas sutrumpėjo iki 1/1000 s.

10-ame XIX a. dešimtmetyje imta naudoti sensibilizuotas fotomedžiagas (pvz., ortochromatines, jautrias ne tik mėlyniems, violetiniams spinduliams, bet ir geltoniems bei Žaliems).Tačiau jautrumą tai pakėlė neŽymiai. XX a. pradŽioje atsirado panchromatinės medŽiagos (jautrios visiems spektro spinduliams), bet plito iš lėto.

Tuo metu jau plačiai naudojamos magnio miltelių blykstės. Iki 1914 m. daugelyje paviljonų paplito elektros apšvietimas (XIX a. gale jis dar skaitėsi netinkamu fotografavimui). Paviljonai, naudojantys tik dienos šviesą, galutinai išnyko II pasaulinio karo laikotarpiu.

Iki I Pasaulinio karo buvo naudojamas vadinamasis “dieninis” fotopopierius (albuminas su sidabro chloridu ), kuris buvo labai menko jautrumo. Todėl, spaudŽiant nuotraukas (kontaktiniu būdu) ,buvo eksponuojama būtinai saulės šviesoje net valandą ar ilgiau, kol vaizdas atsiras savaime.Nes ryškinimas nuotraukoms nebuvo naudojamas! Paprastai fiksuodavo viraŽuojančiu fiksaŽu (tokia buvo mada). Tik po II Pasaulinio karo ėmė plisti daug jautresnis sidabrobromidinis popierius, kuris jau buvo ryškinamas (bet, pvž., 1925 m. fotoŽinyne dar aprašinėjamas procesas su “dieniniu” popieriumi, o 1917 m. žinyne pateikiamas net ir šlapio kolodijaus procesas!).

Fotokamerų tobulėjimą labai stabdė stiklinės negatyvinės plokštelės, tačiau ir tas barjeras įveikiamas. 1888 m. George Eastman’as pagamina celuloidinę fotojuostelę ir pradeda ją pardavinėti su specialiai tam pagaminta fotokamera “KODAK Nr. 1”. Tai buvo pailga 150x100x180 mm dydŽio dėŽutė. Juostoje tilpo 100 apskritų kadrų (60 mm diametro). Juostos pakeitimui ir ryškinimui aparatą reikėdavo atiduoti Eastman’o serviso punktams. Eastman’as paskelbė šūkį: “Jūs spaudŽiate mygtuką, visa kita darome mes!”. 1895 m. jau yra “Kodak” su 8 kadrų juosta (6×9). Tai buvo pirmosios maŽos fotokameros be stovų ir tas kėlė visuotinį susiŽavėjimą, jas praminė “detektyvinėmis” kameromis (ateityje taip vadins vos nevisus naujus modelius…).Tuoj pat atsirado ir išplito kameros su dumplėmis .

1903 m. pirmąją fotokamerą pagamino japonai. Iki II Pasaulinio karo jie mėgdŽiojo amerikietiškas ir europines fotokamerų konstrukcijas, po karo japoniškos kameros tapo savarankiškos konstrukcijos ir ėmė diktuoti madą bei dėl sąlyginio pigumo uŽkariavo rinką.

5. Siaurajuosčių kamerų atsiradimas

Jos buvo sukurtos dėka šių svarbiausių prielaidų:

a) celuloidinės juostelės sukūrimas (galimybė toliau vystytis fototechnikai);
b) jau 1881 m. buvo naudojamos fotokameros-apgavikės, t.y. maŽutės kameros, įmontuotos į knygas, albumus, skrybėles, medalijonus, laždų rankenas, moteriškas rankines ir pan. Iki 1890 m. tos kameros buvo plokštelinės, vėliau – filminės;
c) 1895 m. broliai LUMIERE išrado kinematografą ir jam naudojo 35 mm kinojuostelę;
d) 1913-1914 m. LEIC’o firmos Vokietijoje inŽinierius Oskar BARNACK bandomiesiems ekspožicijos patikrinimams filmuojant kiną sukūrė primityvią kamerą-dėŽutę, uŽtaisomą 35 mm kino juosta su kadru 18×24 mm.

Visa tai Oskar’ą Barnack’ą “uŽvedė” sukurti fotokamerą, uŽtaisomą kino juostele.Šį darbą jis tęsė tik po 10 metų, praėjus pokario suirutei ir sukūrė puikią fotokamerą su kadru 24×36 mm. Juostelėje tilpo 36 kadrai. 1924 m. pagamino I seriją paklausos ištyrimui (6 kameras), pavadinę jas “LEICA”.Šios kameros iki veidrodinių aparatų atsiradimo buvo uŽvaldę foto pasaulį (SSSR pirmoji 35 mm kamera – “FED” – buvo gaminama nuo 1934 m. ).

6. Veidrodinių fotokamerų evoliucija

Dviejų objektyvų veidrodinės kameros Žinomos nuo 1853 metų, bet dėl grioždiškumo nebuvo naudojamos.

Vieno objektyvo kameros principą 1861 m. uŽpatentavo anglai. XIX a. gale pasirodė tokios kameros, naudojančios stiklines plokšteles (9×12, 13×18), bet ir jos buvo per didelės ir nepatogios. Plačiajuostės vieno objektyvo fotokameros pasirodė 1913 m., jos vadinosi “MENTOR”.

2 objektyvų — “ROLEIFLEKS”- sukurtos 1928 m., o 1935 m. sukuriamas I siaurajuostis vieno objektyvo veidrodinis fotoaparatas – teigiama, kad tai originali sovietų gamybos kamera “SPORT”. Pagal kitus šaltinius, tai 1937 m. sukurtoji vokiečių “EKZAKTA”. 1948 m. pasirodė VDR gamybos “PRACTICA” (24×36), švediški garsieji “HASELBLAD” (6×6), nespalvoti “POLAROID”,nuotrauka pagaminantys per 60 sekundžių !. 1956 m. pradėta gaminti sovietiški “SALIUT” (6×6). 1963 m. – spalvotas “POLAROID”. 1986 m.pasirodė “FUJI” vienkartinio panaudojimo kamera (24 kadr., kaina 7 dol.). Bet 1900 m. vienkartines jau gamino “KODAK” – kainavo 1 dol).

7. Blyksčių vystymosi datos

1865 – išbandoma magnio miltelių blykstė (be fotografavimo); 1883 – pavyksta pirmosios nuotraukos su tokia blykste; 1925 – atsiranda vienkartinė magnio blykstė – lempa (“bulb”);1935 – sukuriamos elektrinės blykstės; 8-tas dešimtmetis – atsiranda blykstės su mikroprocesoriais; 9-tas dešimtmetis – pasirodo tiristorinės (taupančios energiją) blykstės. Labai išauga blyksčių galingumas. Ištobulėja jų maitinimo šaltiniai.

Views All Time
Views All Time
16934
Views Today
Views Today
1
0 0