Haiku

kaulėti pirštai sausio glosto drebulės nuogą krūtinę

ledukais krinta angelo seilės. šalta, išdykėli tu!

diržai nešioklės labai mentes nuspaudė, gal kalas sparnai…

vėjas riedučiais per galvas pušų protą senikėms maišo

nuleido eglė rankeles – bejėgės po pūkuote sniego

slidžių eglutė į kalną gražesnė nei dvi vėžės nuo jo

balinu, saldinu kavą sniegu – nebalta nesaldi vis tiek

juoda akelė varnėno vasarnamio inkilo tuščio

medis nudžiūvęs dar atsiduot norėtų židinio ugniai

saulė nupurškė auksu karūnas baltas pušų viršūnių

dėmės geltonos šviežio sniego šventumui netrukdo visai

miško tortas su cukraus pudra ir žvakių šimtais medinių