Haiku

sniege pūkučiai akmenys apsimeta mirštančiom pienėm

pūkinis akmuo po sniegu ir žemė jau kvapą atgauna

gerom ir blogom akim mezgu žvilgsnį su praeiviais visais

nuogas atletas ąžuolas susigėdo prieš jauną eglę

profilaktiškai rogutės masažuoja nugaras kalnų

snaigė ant lūpos lašeliu virto, laižau: mirtis ne mirtis

manikiūruotais nageliais aštriais eglės įdrėskė rūkui

vėjas užriečia smilgų blakstienas, naktis nudažo tušu

sniego pudra ir pušys-geišos, sustingę veideliai balti

miškui prakaitas žliaugia: šlapi jau visai marškiniai sniego

jei būtų žmogus vienakojis kaip medis turėtų šaknis

stebiu pro langą kaip kremuoja židiny eglę kaimynai