Žemgrobiai

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2007 m. liepos 13 d. redakcija įpareigojo Vyriausybę paruošti tvarką, pagal kurią būtų galima parduoti žemę ir kada. Šios tvarkos iki šiol dar nėra, nors jau greitai bus metai, skubama pradėti pardavinėti žemę pagal senąjį modelį. Dar kartą pabrėžiame, kad laisvos žemės neliks tiems žmonėms, kuriuos apskritys ir Vyriausybė ragina rašyti pareiškimus į kitas vietoves. O, kaip rodo šie skaičiai, tose kitose vietovėse laisvos žemės neturėsime. Norime atkreipti dėmesį, kad, pagal STT vertinimus, jeigu procesą pabaigsime, kaip dabar siūloma, ir jeigu tie žmonės, kurie nukentės ir žemės neatgaus, kreipsis į mūsų ar Strasbūro teismus ir įrodys, kad žemės negalėjo atgauti dėl valstybės kaltės, nes reforma buvo baigta neskaidriai, mes jiems kompensacijų rinkos verte turėsime sumokėti 32 milijardus litų. Tai pusantrų metų valstybės biudžetas. Kur tokiais projektais mus bando įstumti projektų autoriai? Apibendrindami siūlome: neparduoti valstybinės žemės tol, kol nebus užbaigtas žemės grąžinimas; baigus žemės grąžinimą žemės ūkio paskirties žemę išpirkti išperkamosios nuomos būdu (per 10-15 metų), taip turint galimybę įsitikinti, ar tikrai ši žemė bus naudojama pagal paskirtį; steigti Valstybinės žemės fondą tvarkančią instituciją. Dalis žemės, kaip strateginis valstybės objektas turi likti valstybės žinioje. Žemės reformai, žemės sklypų kontroliavimui parengti ir priimti žemės skolos lakštų įstatymą.

Per nacionalinę televiziją nuolat transliuojamas raginimas smulkiesiems ūkininkams kuo greičiau parduoti žemę kelia ir politikų, ir žemės savininkų aistras. Vieni juo tiki, kiti stebisi, kodėl reklamos užsakovai skuba supirkti kuo daugiau žemės, nors ji esą pigs. Kol Lietuvoje nerimsta aistros dėl ūkininkų noro lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės, apsukruoliai, superkantys privačią žemę iš žmonių, patylomis suka savo versliuką. Žemės vystymo fondo (ŽVF) reklama, dėl kurios balandžio pradžioje kilęs skandaliukas jau primirštas, per nacionalinę televiziją kasdien tiesiog lenda į akis. Du populiarūs aktoriai iš serialo „Giminės”, kuris dabar kaip tik kartojamas, ragina kuo greičiau parduoti žemę. Daliaus Mertino personažas svarsto, kad reikėtų „tuos 10 hektarų” parduoti, nes dabar esąs „nei ūkininkas, nei verslininkas”. O „dėdė” Antanas Šurna giria giminaitį už teisingą sprendimą: žemė dabar esą brangiausia, o po kelerių metų jos kaina kris perpus, nes Europos Sąjunga (ES) esą nebeduos subsidijų. Reklamą užsakęs ŽVF įvardijamas kaip „patikimas žemės pirkėjas ir puoselėtojas”, o „Giminių” herojai taip pat atrodo keliantys pasitikėjimą. „Reklama įtikinanti, veikia kaip koks Kašpirovskis, – L.T. sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto narys konservatorius Kazimieras Starkevičius. – Susitikimuose žmonės manęs klausia: Starkevičiau, ką daryti? Sakau, jei šiandien turite už ką nusipirkti vaistų ir duonos, neparduokite. Nes ateityje žemė tik brangs.”

Tėvynės sąjunga teigia, kad jei bus priimtas siūlymas įteisinti žemės išpardavimą, jis įteisins dabar daugelį galimai korumpuotų sprendimų, kuriuose dalyvauja žemėtvarkininkai ir firmos tarpininkės. Konservatorius Rimantas Dagys sako, kad žemės grąžinimo procesas vyksta neskaidriai, o Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas yra korupcinis. „Mes mėginame atkasti, kur tie galai yra paslėpti, kur tie korumpuoti pareigūnai, kurie priima sprendimus. Jei šis procesas dabar nebus sustabdytas, įteisins visus tuos sandorius. Po kiek laiko pasakysime žmonėms: atsiprašome, neturime iš ko grąžinti, o visa, kas buvo padaryta, gal ir negerai, bet nieko nebegalime padaryti, viskas teisėta. Manau, šis siūlymas yra ydingas iš principo, skatinantis didelę korupciją ir mėginantis įteisinti nešvarius sandėrius”, – sako Tėvynės sąjungos narys Rimantas Dagys. Tuo metu Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (STT) vadovas Povilas Malakauskas sako, kad siekiant išvengti spekuliavimo žeme reikėtų ją ilgam laikotarpiui išnuomoti ūkininkams. „Kol sprendžiame savininkų problemas, žemes galime išnuomoti tikriesiems ūkininkams ilgam laikui – 20 ar 30 metų. Tikrasis ūkininkas neturi pinigų net lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti žemės, jau nekalbant apie rinkos kainas. Ilgalaikė nuoma leistų atriboti pseudoūkininkus bei prekiautojus žeme nuo valstybės turto – t.y., visų Lietuvos piliečių nuosavybės”, – teigė P. Malakauskas.

Tiek užsienio, tiek Lietuvos sociologai periodiškai mus informuoja, jog mūsų visuomenė yra labai pasyvi (nedalyvaujame visuomeninių organizacijų veikloje, nesidomime įstatymais, neginame savo interesų ir pan.). Teigiama, kad dėl mūsų pasyvumo atsiranda ir visos mūsų valstybės nelaimės. Kas gi belieka tiems, kurie niekada nebuvo pasyvūs, ir tiems, kurie nebenori toliau pasyviai stebėti valstybėje vykstančių negatyvių procesų (žemės grobstymo, valstybės ir visuomenės interesų nepaisymo ir t.t..). Atrodo, tik reikia veikti, ir viskas bus gerai. Štai Pilaitės bendruomenė susitelkė ir „išgrūdo” golfininkus iš savo pamėgto miško, žvėryniečiai „davė į ragus” Vilniaus miesto kultūros paveldo niokotojams, žalieji kartu su mokslininkais ir bendruomenių atstovais beveik metus grūmėsi dėl pažangaus Teritorijų planavimo įstatymo, kad visuomenė neliktų „durniaus vietoje” ir galėtų ginti savo interesus, svarstant bendruosius bei detaliuosius planus. Įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 dieną. Vadovaujantis jame išreikštomis nuostatomis, teko paisyti bendrųjų planų sprendinių, niekas nebegalėjo kur panorėjęs planuoti statybas, o visuomenės nuomonė tapo svaresnė. Tačiau „demokratija” truko labai trumpai – tik 4 mėnesius. Šių metų spalio pradžioje Seimas skubos tvarka priėmė minėto įstatymo pataisas ir visas visuomenės pastangas pavertė niekais. Daug ką atskleidžia ir tas faktas, kad į įstatymo pataisų svarstymą nebuvo pakviestas nė vienas visuomenės atstovas!

Paskutinius kelerius metus dalis arčiau valstybės lovio esančių piliečių stengėsi visais įmanomais būdais prisigrobti kuo daugiau žemės sklypų valstybės saugomose teritorijose (daugiausia nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose). Jų nesustabdė net tai, kad tose teritorijose galioja griežti apribojimai naujoms statyboms. Žemgrobiai buvo įsitikinę, jog kada nors vis tiek pasiseks „prastumti” įstatymų pakeitimus ir legalizuoti statybas prisigrobtose žemėse. Ir štai tas metas atėjo. Ūkio ministerijos užsakymu Lietuvos regioninių tyrimų instituto mokslininkai parengė mokslinę studiją „Kaimo turizmo sodybų statybų reglamentavimo tobulinimas”. Trumpiau sakant, parengė studiją, kaip pabaigti naikinti valstybės dar šiaip taip saugomas teritorijas – nacionalinius ir regioninius parkus bei draustinius – prisidengiant kaimo turizmo vystymu. Daugumos nacionalinių ir regioninių parkų darbuotojai galėtų paliudyti, jog nuolat netrūksta piliečių, besikreipiančių su pageidavimais statyti vilas ir vasarnamius ežerų pakrantėse bei kitose gražiausiose parkų vietose, kur jokių statinių niekada nebuvo. Išgirdę neigiamą atsakymą, jie tuoj pateikia kitą klausimą: „O jeigu aš užsiimsiu kaimo turizmu?” Akivaizdu, kad kaimo turizmą daugelis saugomų teritorijų naujakūrių suvokia tarsi „gelbėjimosi ratą”, priedangą, kurios pagalba galima būtų pasistatyti trobą bet kurioje parko vietoje ir nevaržomai pačiam joje gyventi bei ilsėtis.

2003 m. rudenį Lietuvos žaliųjų judėjimas netikėtai gavo šaukimą į Kauno apylinkės teismą del žalos atlyginimo pil. A.Bakutienei, kadangi minėta pilietė civiliniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir manė, kad 2003-05-29 vykusio piketo metu, Lietuvos žaliųjų judėjimas kartu su vietinėmis gyventojomis V. Gintautiene (1961 gim.) ir A.Barakūniene (1947 gim.), išvertė jai priklausančią 127 metrų ilgio 2 m aukščio medinę tvorą ir padarė virš 4000 tūkst. litų civilinę žalą. 2004 m. balandžio 30 d. Kauno apylinkės teisme (teisėja V. Baškienė) paskelbė sprendimą. Iš surinktos byloje medžiagos ir liudytojų parodymų teismas nustatė, kad ta aplinkybė, jog Lietuvos žaliųjų judėjimas įstatymų nustatyta tvarka organizavo ir dalyvavo pikete, protestuodamas prieš tvoros Sukilėlių prospekte pastatymą ir medžių naikinimą, dar nereiškia, kad yra kaltas dėl tvoros nugriovimo. Sprendime pažymima, kad piliečiai turi teisę rinktis į taikius susirinkimus (LR Konstitucija 36 straipsnis). Teismas išteisino Kauno miesto Sukilėlių prospekto gyventojas ir Lietuvos žaliųjų judėjimą, nes byloje nebuvo ir negalėjo būti įrodymų, kad žalieji vertė tvorą ar atliko kitus neteisėtus veiksmus. Keisčiausia šioje Sukilėlių prospekto tvoros griovimo istorijoje tai, kad tvoros savininkė A.Bakutienė norėjo lengvai pasipelnyti iš sunkiai materialiai gyvenančių žmonių: V.Gintautienės ir A. Barakūnienės bei visuomeninės žaliųjų organizacijos. V. Gintautienė šiuo metu yra bedarbė.

Šalies gamtosaugininkai ir jų šalininkai su nerimu laukė Konstitucinio Teismo nutarties, kuri turėjo nulemti saugomų teritorijų (nacionalinių ir regioninių parkų, miško parkų, draustinių) likimą. Įstatymus pažeidę nelegalių statinių savininkai kreipėsi į teismus, o šie – į Konstitucinį Teismą, kad išblaškyti abejones dėl apribojimų, įstatymais numatytų saugomose teritorijose, konstitucingumo. Žemgrobiai naiviai tikėjosi, kad sulauks sau palankaus sprendimo, tačiau Konstitucinis teismas kovo 14 dienos nutartimi aiškiai parodė, kad visų pirma turi būti paisoma didžiosios visuomenės dalies, o ne pavienių asmenų konstitucinių teisių. Dabar saugomose teritorijose galiojantys apribojimai pripažinti ne tik neprieštaraujantys Konstitucijai, bet kai kuriais atvejais netgi per mažai griežti tam, kad valstybė galėtų atlikti savo priedermę – garantuoti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugą, racionaliai naudoti gamtos išteklius, juos atkurti bei pagausinti. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas savo esme yra analogiškas prieš kelis metus priimtam Vengrijos Konstitucinio Teismo sprendimui, kuriuo buvo nurodyta, kad viešasis interesas yra aukščiau bet kokio privataus intereso. Taigi nors jau trejus metus Lietuvos Konstituciniame Teisme gulėjusį klausimą pirmieji suskubo išjudinti žemgrobiai ir juos atstovaujantys kai kurie Seimo nariai, galu gale naudą iš to turės tik Lietuvos gamta.

Praėjusios vasaros pradžioje Pilaitės gyventojai išgirdo apie Salotės ežero palūdimio priavatizavimą ir sunerimo. Salotės ežeras yra labiausiai iš trijų Balčio, Salotės ir Gilužio ežerų priartėjęs prie miesto. Ežere ne tik maudomasi vasaros metu, jis taip pat tarnauja pilaitiškiams kaip bendravimo vieta. Čia kievieną savaitgalį renkasi sveikuolių klubo “Gilužis” nariai. Jie daro mankštą, maudosi ežere tiek vasarą, tiek žiemą, aptaria tolimesnius savo veikos planus prie arbatos puodelio. Šioje pakrantėje kasmet Pilaitės seniūnija rengia Joninių šventę, į kurią pakviečiami ir aplinkinių rajonų gyventojai. Daugiausia Salotės ežero palūdimį užplūsta miestiečiai vasaros metu. Paties ežero vanduo nėra per daug švarus, nes ežeras dumblėja ir senka. Tačiau poilsiautojus traukia gražus ežero slėnis, kuriame ir yra palūdimys. Net vėlyvą vakarą, išėjus pasivaikščioti, matai ežero pakrantėse ir aplinkiniuose miškeliuose privažiavus daugybę mašinų iš įvairių Vilniaus vietų. Dažniausiai atvažiuoja pailsėti šeimomis ar su draugais. Jau įprasta matyti poilsiautojus gamtoje kepant šašlykus ir užsigeriant gėrimais. Gal tai nėra įprasta, nes po to dažnai paliekamos šiukšlės, kurias reikia surinkti tiems, kurie nepripažysta tokio buvimo gamtoje. Tačiau, kad žmogus išliktų žmogumi, reikia bent trumpalaikio santykio su gamta. Tam ir tarnavo Salotės ežero pakrantė. Todėl jos praradimas būtų nesuvokiamas daugeliui vilniečių.

Politikų neapdairumas nulėmė, kad vaizdingiausios Nemuno pakrantės, net kartu su archeologiniais paminklais, atsidūrė privačiose rankose. 1998 metais įgyvendindamos Vyriausybės nutarimą tik kai kurios savivaldybės apskričių viršininkų administracijoms pateikė negrąžintinų upių ir ežerų pakrančių sąrašus. Generalinė prokuratūra raginama pradėti plataus masto tyrimą. Kauno apygardos prokuratūra kartu su Kauno rajono apylinkės prokuratūra baigia narplioti galimo viešojo intereso pažeidimo istoriją atkuriant nuosavybės teises Vilkijos ir Kulautuvos seniūnijose. Tyrimą prokurorai pradėjo po “Kauno dienos” publikacijos. Joje rašyta, kad daugiau nei 96 proc. didžiausios Lietuvos upės Nemuno pakrančių buvo išdalyta. “Tyrimas bus baigtas po poros savaičių ir kartu su Kauno rajono apylinkės prokuratūra spręsime, ar pradėti ikiteisminį tyrimą”, – sako Kauno apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyrius vyriausiasis prokuroras Haroldas Urbonavičius. Prokurorams kelia abejonių, ar teisėtai vienai pilietei buvo perkelta žemė iš Garliavos į panemunę. Moteriai buvo suteikti keturi žemės ūkio paskirties sklypai nuo 0,9 iki 14 hektarų. Siaura ir per kelis kilometrus nutįsusi žemės juosta grąžinta tik 5 metrai nuo Nemuno kranto. Bubių kadastrinėje vietovėje moteriai buvo suformuoti gerokai didesni sklypai už tą plotą, į kurį ji pretendavo Garliavoje.

Skandalingos statybos Kuršių nerijoje ir Vilniaus senamiestyje – Pasaulio paveldo objektuose, už kuriuos yra atsakinga Lietuvos valstybė – akivaizdžiai parodė sistemines šalies paveldosaugos ydas. Dėl neskaidrios savivaldybių bei valstybės institucijų veiklos paveldo naikinimas ir žalojimas, gavus už jo apsaugą atsakingų tarnautojų leidimus, buvo tapęs sistemingu reiškiniu. Aukščiausi šalies politikai ir valdžios pareigūnai ne kartą deklaravo būtinybę principingai įvertinti šią ydingą praktiką ir užtikrinti, kad ji nebūtų tęsiama ateityje. Tiesiogiai už kultūros paveldo apsaugą atsakingoje institucijoje – Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos – buvo pradėta reforma, kaip ypatingo dėmesio reikalaujančias problemas išskiriant itin apleistą paveldo apskaitą ir neveiksmingą kontrolės sistemą. Po buvusios KVAD vadovės D. Varnaitės atleidimo iš tarnybos KPD direktoriumi tapęs dr. A. Kuncevičius kalbėjo ir apie moralinį paveldosaugos apsivalymą, kuris sugrąžintų prarastą visuomenės pasitikėjimą. Tačiau šiuo metu kyla abejonių, ar KPD yra pajėgus tokiam apsivalymui, be kurio neįmanomas ir esminis problemų sprendimas. Net ir rezonansą visuomenėje sukėlusiais atvejais KPD iki šiol nėra pateikęs oficialaus paveldui padarytos žalos vertinimo, todėl liko neįvertinta ir sąlygas kultūros vertybių naikinimui sudariusių KPD (KVAD) tarnautojų atsakomybė, nors tai daug kartų siūlė savo sprendimuose bei raštuose Valstybinė kultūros paveldo komisija.