XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors vėl gi, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją, už pardavimus, kuriuos galima pasiekti tik esant šiom sąlygom. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas prekėmis ekvivalenčios vertės be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji gali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekes proporcija, aptarta pardavimo kontrakte: būtent taip vienas Europos automobilių konstruktorius galėjo užpirkti didelį kiekį kavos ir bananų Lotynų Amerikoje. Ofset sandėris – kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo – šalyje, ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę. Pakeitimo – tripusė operacija, skleidžianti trečiai šaliai dvišalius susitarimus dėl pirkimo ir pardavimo sąskaitų kliringo.

Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.

Kokybiškai kitoks požiūris į darbo organizavimą ir jo režimą – bene vienas iš pačių svarbiausių poslinkių, įvykusių Vakarų šalių personalo menedžmente. (darbuotojas gali darbą atlikti namie, jei tai įmanoma). Vadovaujamasi liberalia mintimi, kad žmogus modernios civilizacijos suformuotos įtampos sąlygomis turi teisę reikalauti komforto, o darbovietė privalo tuo irgi rūpintis. Nauja darbo organizavimo ir jo režimo koncepcija pasireiškia dar ir tuo, kad pats žmogus tarsi pasirenka, nusistato sau uždarbį. Tai reškia, kad jam suteikiama galimybė pasirinkti tokią darbo dienos ir savaitės trukmę, kurios jis pageidauja, tačiau, suprantama, kuri yra įmanoma gamybos technologinėmis sąlygomis.

Indeksas LITIN-10 yra kainų tipo indeksas, kurį skaičiuojant nėra įvertinami: akcijų apyvartos, emisijos dydžiai, kapitalizacijos, su dividendais susiję pakeitimai. Akcijų įtraukimas į indekso bazę yra administruojamas Biržos valdybos sprendimu kas ketvirtį. Indekso bazė sudaroma iš 10-ties aktyviausiai prekiaujamų Biržoje akcijų. Bet kurios emisijos akcijų, įtrauktų į indekso skaičiavimo bazę, skaičius nustatomas sekančiu būdu: kiek tos emisijos akcijų galima įsigyti indekso bazės sudarymo dieną už tos dienos rinkos kainą. Vienos emisijos akcijų įsigijimo suma lygi 1000 Lt.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Lietuva pradėjo orientuotis į Vakarus. Žengiant sparčiu žingsniu į rinką, Lietuvoje pradėjo kurtis vakarietiško tipo įmonės bei organizacijos. 1993 m. įsikūrė Lietuvos Nacionalinę Vertybinių Popierių Birža (toliau NVPB). Pradėjus iš lėto veikti dabar ji pamažu įsisiūbavo ir pradeda priminti vakarietiškas vertybinių popierių biržas. NVPB leidžia privatiems asmenims ar organizacijoms investuoti laisvas savo pinigines lėšas, ir jeigu pasiseka dar uždirbti šiek tiek pinigų. Iš kitos pusės, organizacijoms, parduodančioms savo vertybinius popierius (toliau VP), yra galimybė sukaupti papildomų lėšų savo veiklos plėtimui ar kitokiems reikalams. Šiame darbe pabandysime trumpai nužvelgti NVPB, jos struktūrą, valdymą, prekybos, listingo, akcijų kainos skaičiavimo tvarką, NVPB vystimasi bei vertybinių popierių rinkos raidą.

Vis labiau įsigali nuomonė, kad darbo sąlygos pagal savo komfortą neturėtų skirtis nuo namų sąlygų. Jau gan seniai Vakarų šalyse ypač didelis dėmesys skiriamas psichologiniam komfortui, personalo narių tarpusavio santykių optimizavimui. Psichologinis pasitenkinimas atliekamu darbu, fizinėmis sąlygomis ir savo santykiais bei padėtimi bendradarbių kolektyve nuteikia žmogų ne tik našiau dirbti, bet tai susiję ir su jo gyvenimo nuotaika, su sveikata bei kitais dalykais. Pas mus, Lietuvoje, dar nepriimta mąstyti ir kalbėti apie psichologines darbo sąlygas, apie psichologinį komfortą arba diskomfortą, susijusį su grupės narių būdu ir elgsena. Nepriimta taip pat plačiau galvoti ir apie viršininko elgesį su pavaldiniais.

Indeksas, skaičiuojamas antrinei akcijų rinkai, atsižvelgia į išleistų VP skaičių, t.y. bet kuri emisija, įtraukta į indekso skaičiavimo bazę, turi nustatytą svorį, proporcingą jos rinkos kapitalizacijai (kapitalizacija – emisijos dydžio vienetais sandauga su tos emisijos akcijos rinkos kaina). Pats indeksas išreiškia santykį tarp akcijų kapitalizacijų sumos tam tikru laiko momentu ir tų pačių akcijų kapitalizacijų sumos pradiniu indekso skaičiavimo momentu, t.y. bazinės kapitalizacijos. Indeksas išreiškiamas punktais. Pradiniu indekso skaičiavimo momentu indekso vertė yra prilyginama 1000.

Marketingo strateginio planavimo procesas prasideda kuriant arba naujai įvertinant organizacijos paskirtį. Šis pirmas žingsnis labai priklauso nuo vidinės ir išorinės aplinkos analizės nustatyto organizacijos profilio kitimo. Tolesnę veiklą sudaro: tikslo nustatymas, veiklos strategijos formulavimas, strategijos įgyvendinimas ir gautų rezultatų įvertinimas. Strategijos planavimas yra nenutrūkstamas pasikartojantis procesas. Jį sudaro daug glaudžiai susijusių veiksmų. Bet kuriuo proceso elemento pasikeitimai neišvengiamai veiks kitus elementus. Vadinasi, vykstant ženklioms elementų permainoms ir siekiant apsisaugoti nuo pasenusių strategijų, planavimo procesas turi būti nuolatos kontroliuojamas. Marketingo strateginio planavimo procesas susideda iš dviejų stadijų: analizės stadijos ir veiklos stadijos.