Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms.

Tiesioginės subsidijos – betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką. Tiesioginio subsidijavimo pavyzdžiu 1960 – ų metų pradžioje buvo išsivysčiusių šalių pramoninio eksporto brangios prekės – aviacinė technika ir pan. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.

Individualios – nustatomos globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę.Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai. Dažniausiai individualios kvotos (kontingentai) būna sezoniniai, t.y. įvedami konkrečiam laiko periodui, kai vidaus rinkai labiausiai reikia vyriausybės apsaugos. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija. Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors vėl gi, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją, už pardavimus, kuriuos galima pasiekti tik esant šiom sąlygom. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas prekėmis ekvivalenčios vertės be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji gali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekes proporcija, aptarta pardavimo kontrakte: būtent taip vienas Europos automobilių konstruktorius galėjo užpirkti didelį kiekį kavos ir bananų Lotynų Amerikoje. Ofset sandėris – kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo – šalyje, ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę. Pakeitimo – tripusė operacija, skleidžianti trečiai šaliai dvišalius susitarimus dėl pirkimo ir pardavimo sąskaitų kliringo.

Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.

Po pirmosios naftos krizės išsivysčiusios šalys nusprendė, kad būtina pademonstruoti ištikimybę liberalizmo principams. 1974m. sausyje “Dvidešimtuko grupė” paskelbė tokio tipo pranešimą, o 1974m. gegužės mėnesį priėmė atitinkamą rezoliuciją. Vėliau šis atsidavimas pasitvirtindavo kiekviename aukščiausių šalių vyriausybių susitikime. Tačiau praktikoje neperstojo augti skaičius pasikėsinimų į laisvės principus ir į prekybos visapusiškumą. Taigi vakarų šalys priėmė priemones, nukreiptas į laikiną ir ilgalaikę savo pramonės apsaugą, o vėliau ir išsivystė dvipusis prekybinių santykių nukreiptumas. Protekcionizmo vystymasis buvo neišvengiamas, todėl ir jo ekonominės ištakos yra visai aiškios.

Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme) – tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą. Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka – tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai – prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Nustatant muitų normas, prekės klasifikuojamos pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, sudaromą pagal Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautinę konvenciją, priimtą 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. Protokolą ir Europos Sąjungoje prekėms klasifikuoti taikomą kombinuotąją muitų tarifų ir statistikos nomenklatūrą.