Vadovavimas

Autoriai atliko išsamią dvidešimties jaunų žmonių, kurie augo šeimose vieni, apklausą interviu metodu. Teminė analizė atskleidė, kad buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams. Vidutinis žmonių skaičius JAV šeimoje mažėja. Tiek vienišos motinos, tiek poros vis dažniau nusprendžia auginti vieną vaiką (Gallup & Newport, 1990). Nepaisant šių svarbių demografinių pokyčių, dar egzistuoja neigiami stereotipai apie vieną vaiką šeimoje.

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų? Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai - vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs (tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys - ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų - regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys - į subjektyvųjį.

Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti. Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Socialinis išmokimas. Instinktyvus elgesys, refleksai - įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi tampa įgimtomis..

Sąmonė - mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas. Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas. Ankstyvoji psichologija tapatino "sąmonę" su "protu". Introspekcija - pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo. Pavyzdys: 30 sek. žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis "padauginamas" iš didesnio atstumo.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais. Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Neuronas - nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas - siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas - izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).
Nervinio impulso perdavimas - elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir perduoda informaciją kitam neuronui.

Atmintis - jutimas, suvokimas, mąstymas, ar kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas. Mąstymas - individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginės tikrovės atspindėjimas. Kalba - asmenybės savimonės reiškimo, informacijos perdavimo ir laikymo būdas. Vaizduotė - vaizdinių sudarymas ir kūrimas. Psichika - ypatingu būdu organizuotos materijos gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Sąmonė - aukštesnioji psichikos forma, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, proto veiksmais. Refleksas - nevalingas organizmo atsakas į dirginimą, tarpininkaujant nervų sistemai; nesąlyginis refleksas - natūralus, įgimtas, fiziologinis atsakas; sąlyginis - išmoktas organizmo atsakas į fiziologiškai neaktualų dirgiklį.

Vyravo 19 a. pb. - 20a . pr. atstovai Z. Froidas, G. Jungas, A. Adleris, gyvavo vidurio Europoje. Jie manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų, o vėliau mažai besikeičia. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jų, asmenybę kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Tyrimo metodai: pokalbiai interviu su žmonėmis turinčiais vidinių problemų. Psicho-analitinės asmenybės teorijos pagrindėju laikomas Zigmundas Froidas (1856-1939). Gimė žydų šeimoje, Austrijoje. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės, sąmonės.

Vienas iš psichoanalitinės asmenybės teorijos atstovų buvo Karlas Gustavas Jungas. Gimė 19a.pb., mirė 20a. viduryje Šve-carijoje. Mokslininkas baigė Ciuricho. Universitete medicinos fakulteto. Buvo linkęs į narkotikus, į mistinius tyrimus, vykdė spiritistinius seansus. Savo teoriją pavadino analitine psichologija. Anot jo, reikia analizuoti netik sąmoninius reiškinius, bet ir sapnų vizijas (neįsisąmonintus vaizdinius). Išskyrė kolektyvinę pasąmonę, kurią sudaro bendra žmogiška žmonijos istorija, patyrimas, kurį žmonija įgyja per visą savo egzistavimą. Archetipas – tai darinys, suprantamas kaip forma be turinio. Jie yra paveldėti, įgimti, tačiau kiekvienas žmogus tas formas užpildo savo individualiu patyrimu.

Iškilo 20 amžiaus pr. Amerikoje. Atstovai: D. Vatsonas, B. Skineris. Jie manė, kad žmogus iš prigimties nei geras, nei blogas. Jis gimsta, kaip švari tauta, o šeima, aplinka formuoja asmenybę. Šiuolaikinis įžymiausias biheivioristas B. Skineris mano, kad asmenybės teorija visiškai nereikalinga, kad reikia tik išmokti prognozuoti ir valdyti žmonių elgesį. Anot jų, asmenybė – nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Asmenybė sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Reakcijas valdo pastiprinimai (nesąlyginiai dirgikliai, malonumai, malonumų apvėmimas ir t.t.), kurie esą bendri gyvūnams ir žmonėms. Eksperimentinės žiurkių elgsenos narve esą galima išsiaiškinti ir žmogaus elgesio išmokymą. Biheivioristinės psichologijos pradininkas D. Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Biheiviorizmas ištobulino psichologinius eksperimentu, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti, ištyrę išmokimo dėsningumus. Padaryta išvada, kad žmogų formuoja aplinka, mokymasis, o genetika neturi jokios įtakos.